69784 v2 LIETUVA Vartotojų teisių apsaugos ir finansinio raštingumo diagnostinė apžvalga II dalis Gerosios praktikos palyginimas 2009 m. lapkričio mėn. PASAULIO BANKAS Privataus ir finansų sektoriaus plėtros departamentas Europos ir Centrinės Azijos regionas Vašingtonas, DC Diagnostinę apţvalgą parengė Tarptautinio rekonstrukcijos ir plėtros banko (Pasaulio banko) darbuotojai. Apţvalgoje išdėstyti pastebėjimai, interpretacijos ir išvados nebūtinai atspindi Pasaulio banko vykdančiųjų direktorių ar jų atstovaujamų Vyriausybių poţiūrį. LIETUVA Vartotojų teisių apsaugos ir finansinio raštingumo diagnostinė apžvalga II dalis – Gerosios praktikos palyginimas Turinys Lietuva: Finansų sektoriaus santrauka.................................................................................................... 1 Lietuva: Vartotojų teisių apsauga bankininkystės sektoriuje ................................................................. 4 Geroji praktika: bankinkystės sektorius ............................................................................................... 10 Lietuva: Vartotojų teisių apsauga vertybinių popierių sektoriuje ........................................................ 37 Geroji praktika: vertybinių popierių sektorius ..................................................................................... 41 Lietuva: Vartotojų teisių apsauga draudimo sektoriuje ........................................................................ 53 Geroji praktika: draudimo sektorius ..................................................................................................... 59 Lentelės 1 lentelė: Lietuvos finansų sistemos struktūra......................................................................................... 1 2 lentelė: Nuosavybės teisės registravimo sistemų Europos šalyse efektyvumas ................................... 2 3 lentelė: Sutarčių vykdymo uţtikrinimo sistemų efektyvumas .............................................................. 3 4 lentelė: Didţiausi bankai pagal jų valdomą turtą ................................................................................. 4 5 lentelė: Namų ūkių paskolų struktūra pagal valiutą ............................................................................. 5 6 lentelė: Hipotekinių paskolų ir BVP santykis ...................................................................................... 5 7 lentelė: Finansų sektoriaus paskolų, išduotų privačiam sektoriui, augimas ......................................... 6 8 lentelė: Kolektyvinio investavimo subjektai ...................................................................................... 37 9 lentelė: Finansų maklerių licencijas turinčių asmenų skaičius ........................................................... 38 Diagramos 1 diagrama: Tarpvalstybinis kredito informacijos sistemų apimties palyginimas................................... 2 2 diagrama: Bankų paskolų portfelio struktūra ....................................................................................... 4 3 diagrama: Neveiksnių paskolų rodikliai Europos valstybėse ............................................................... 6 4 diagrama: Į Lietuvos kolektyvinio investavimo subjektus investuojančių asmenų skaičius .............. 37 5 diagrama: Gyvybės ir ne gyvybės draudimo lėšos ............................................................................. 53 6 diagrama: Draudimo rinkos įmokų pajamos ...................................................................................... 54 7 diagrama: Draudimo skvarba ir tankis ES naujosiose valstybėse narėse ........................................... 54 8 diagrama: Ne gyvybės draudimo įmokų pagal atskirus produktus pajamų struktūra......................... 55 9 diagrama: Pajamų iš išmokų uţ gyvybės draudimą pagal produktus struktūra .................................. 56 Lithuania Financial Sector Overview Lietuva: finansų sektoriaus santrauka Apžvalga Lietuvos finansų sistema sparčiai plėtėsi laikotarpiu 2003 – 2007 m. Bendras finansų sistemos turtas nuo 2003 m. iki 2007 m. išaugo vidutiniškai 40 procentų per metus. Dėl to finansų sektorius išaugo nuo 47 proc. BVP 2003 m. iki 104 proc. 2007 m. Bankų turtas padidėjo nuo 39 proc. BVP 2003 m. iki 84 proc. 2007 m. Lizingo įmonės taip pat padvigubino savo turtą, kuris siekė 11 proc. BVP. Kitos ne bankinės finansų įstaigos – draudimo bendrovės, kapitalo rinkų dalyviai ir pensijų fonai – kartu išaugo iki 9 proc. BVP. 2008 m. viso finansų sistemos turto dalis sumaţėjo iki 98 proc. BVP dėl bankininkystės sistemos ir kapitalo rinkų dalyvių susitraukimo (ţr. 1 lentelę). 1 lentelė: Lietuvos finansų sistemos struktūra Turtas (BVP procentinė išraiška) Įstaigų skaičius 2003 2004 2005 2006 2007 2008 2003 2004 2005 2006 2007 2008 Bankai 38.8 46.7 63.2 72.2 83.8 80.5 13 12 12 11 14 17 Nacionaliniai bankai 35.4 42.1 57.3 67.0 76.9 66.1 10 10 10 9 9 9 Uţsienio bankų filialai 3.4 4.6 5.9 5.2 6.9 14.4 3 2 2 2 5 8 Kredito unijos 0.2 0.3 0.4 0.6 0.7 0.7 57 61 64 66 67 67 Centrinė kredito unija 0.1 0.1 0.1 0.1 0.1 0.1 1 1 1 1 1 1 Lizingo bendrovės 4.7 6.2 7.5 9.2 11.2 10.2 12 11 12 12 11 11 Draudimo bendrovės 2.5 2.7 2.9 3.4 3.6 3.1 28 28 24 23 18 17 Gyvybės draudimo 0.7 1 1.1 1.5 1.8 1.4 9 9 8 8 6 6 Ne gyvybės draudimo - 1.8 1.7 1.7 1.8 1.8 1.8 19 19 16 15 12 11 Kapitalo rinkos dalyviai 0.2 0.5 1.0 2.0 2.8 0.9 31 41 70 98 118 124 Finansų maklerių įmonės 0.1 0.1 0.2 0.2 0.1 0 18 16 13 12 13 12 Administravimo bendrovės 0 0 0 0.1 0.1 0.1 5 9 9 12 13 14 Neterminuotų investicijų bendrovės 0 0.1 0.1 0 0 0 1 1 1 1 1 1 Investicijų fondai - 0.2 0.5 1.0 1.3 0.3 - 9 18 27 33 34 Uţsienio kolektyvinio investavimo subjektai 0.1 0.1 0.2 0.8 1.3 0.4 4 6 29 46 58 63 Kontroliuojančiosios investicinės bendrovės n.a. - - - - - 3 0 0 0 0 0 Pensijų fondai 0 0.2 0.6 1.2 1.9 2.1 26 36 36 36 37 38 II pakopos pensijų fondai 0 0.2 0.6 1.1 1.7 2.0 26 30 30 30 28 29 III pakopos pensijų fondai - 0 0.1 0.1 0.1 0.1 - 6 6 6 9 9 Finansų sistema 46.6 56.7 75.7 88.7 104.1 97.6 168 190 219 246 266 275 Akcijų birţos kapitalizacija 22.8 31.4 39.7 36.8 27.9 10.8 - - - - - - Išleisti nuosavybės vertybiniai popieriai 16.9 26.3 33.7 32.7 24.6 8.1 - - - - - - Išleisti skolos vertybiniai popieriai 5.8 5.2 6.0 4.1 3.3 2.7 - - - - - - Šaltinis: Lietuvos Bankas, Finansinio stabilumo apţvalga 2008, 2009 m. 1 Lithuania Financial Sector Overview Rinkos infrastruktūra Lietuvos kredito informacijos sistema yra ankstyvoje vystymosi stadijoje. Privatus kredito biuras ir Centrinis hipotekos registras apima atitinkamai apie 9 ir 7 procentus suaugusiųjų gyventojų. Šis apimties rodiklis yra gerokai ţemesnis nei kitų Europos šalių, įskaitant Bulgariją ir Rumuniją (ţr. 1 diagramą). Tikėtina, kad menka kredito informacijos sistemos apimtis padidins namų ūkių skolinimosi išlaidas, kadangi namų ūkiai gali mokėti gana dideles kredito rizikos įmokas. 1 diagrama: Tarpvalstybinis kredito informacijos sistemų apimties palyginimas (proc. % suaugusiųjų) Šaltinis: Pasaulio bankas, Doing Business 2008 m. Įkeisto turto perėmimo teisės ir nuosavybės registravimo sistema Lietuvoje yra viena iš efektyviausių pasaulyje. Sistema yra visiškai kompiuterizuota, ir banko operacijų įmokos yra minimalios. Nors pirminiame hipotekos įregistravimo etape reikia daugybės dokumentų, juos surinkus procedūra yra labai greita ir patikima.1 Tarp pasaulio šalių Lietuva yra ketvirtoje vietoje pagal hipotekos įforminimo ir įregistravimo spartumą (ţr. 2 lentelę). 2 lentelė: Nuosavybės teisės registravimo sistemų Europos šalyse efektyvumas Vieta Etapų skaičius Dienų skaičius Išlaidos, proc. dalis (iš 181) nuo turto vertės Naujoji Zelandija 3 2 2 0.1 Lietuva 4 2 3 0.5 Estija 24 3 51 0.4 Rusija 49 6 52 0.2 Vokietija 52 4 40 5.2 Latvija 77 7 50 2.0 Lenkija 84 6 197 0.5 1 Europos Rekonstrukcijos ir plėtros bankas, Mortgage in Transition Economies: The Legal Framework for Mortgages and Mortgage Securities (Hipotekinės paskolos pereinamojo laikotarpio ekonomikose: Hipotekos teisinė sistema ir hipoteka užtikrinti vertybiniai popieriai), 2007 m. 2 Lithuania Financial Sector Overview Belgija 168 7 132 12.7 EBPO - 4.9 28.0 4.6 Šaltinis: Pasaulio bankas, Doing Business 2008 m. Hipoteka užtikrintų prievolių vykdymo procedūra yra trumpa ir greita, tačiau brangoka. Lietuva yra penktoje vietoje pagal apskaičiuotą dienų skaičių, reikalingą uţtikrinti įkeitimo sutarčių vykdymą, ir 17-oje vietoje pagal procedūrų skaičių (ţr. 3 lentelę). Greitas įkeisto turto sulaikymo teisės vykdymo uţtikrinimas suteikia paskolų davėjams garantijas, kad jie gali visiškai pasitikėti uţstatu, kuris imamas uţ paskolas. Kalbant apie išlaidas, vykdymo procedūra Lietuvoje yra šiek tiek pigesnė palyginus su Centrinės ir Rytų Europos šalių vidurkiu. 3 lentelė: Sutarčių vykdymo uţtikrinimo sistemų efektyvumas Procedūrų Dienų skaičius Kaina skaičius (paraiškos proc. %) Belgija 25 505 16.6 Latvija 27 309 23.1 Čekijos Respublika 27 611 33 Naujoji Zelandija 30 216 22.4 Lietuva 30 275 23.6 Vokietija 30 394 14.4 Slovakija 30 565 30 Rumunija 31 512 28.9 Estija 36 425 26.3 Rusija 37 281 13.4 Lenkija 38 830 12 Bulgarija 39 564 23.8 Centrinė ir Rytų Europa 37.1 450.9 25.6 Šaltinis: Pasaulio Bankas, Doing Business 2009 m. 3 Lietuva Bankininkystės sektorius Lietuva: Vartotojų teisių apsauga bankininkystės sektoriuje Lietuvos bankininkystės sektorius yra labai koncentruotas, pagrindinius bankus valdo Europos bankai iš Baltijos valstybių. Švedijos bankų grupės valdo daugiau kaip pusę (56%) viso bankų turto Lietuvoje, ir Norvegijos bankas valdo dar 13 procentų (ţr. 4 lentelę). 4 lentelė: Didţiausi bankai pagal jų turtą Rinkos dalis Bankas pagal turtą Pagrindiniai akcininkai (%) AB SEB Bankas 31 99.7% SEB AB (Švedija) Swedbank 24 99.99% Swedbank AB (Švedija) AB DnB NORD Bankas 13 93.68% DnB NOR Bank ASA (Norvegija) 67.28% Vladimir Antonov (Lietuva) AB Bankas Snoras 7 25.01% Raimondas Baranauskas (Lietuva) Nordea Bank 7 100% Nordea Group (Švedija, Suomija, Danija) Danske Bankas 7 100% Danske Bank (Danija) Iš viso 89 Šaltiniai: Lietuvos Bankas ir bankų interneto tinklalapiai 2007 m. gruodis Spartų bankų paskolų augimą lėmė skolinimas namų ūkių sektoriui. Nuo 2003 iki 2007 m. bendras bankų paskolų portfelis per metus vidutiniškai augo apie 50 procentų. Tokiai plėtrai įtakos turėjo paskolos namų ūkiams, kurių augimo rodikliai per metus viršijo 80 procentų iki 2006 m. vidurio. Paskolos namų ūkio reikmėms padidėjo dvigubai nuo 14 procentų bankų paskolų portfelio 2003 m. iki 28 procentų 2007 m. Kitos namų ūkių paskolos patrigubino savo dalį paskolų portfelyje nuo 4 procentų 2003 m. iki 12 procentų 2007 m. Iki 2007 m. pabaigos namų ūkių paskolos sudarė 40 procentų visų bankų paskolų. Tokia padėtis išliko nepakitusi iki 2008 m. pabaigos. 2 diagrama: Bankų paskolų portfelio struktūra Šaltiniai: Lietuvos Bankas, Finansinio stabilumo apţvalgos 4 Lietuva Bankininkystės sektorius Per pastaruosius dvejus metus paskolų užsienio valiuta dalis namų ūkių paskolų portfelyje gerokai padidėjo. Paskolos uţsienio valiuta išaugo 36 procentais 2006 m., 79 procentais 2007 m., ir 49 procentais 2008 m. Jų dalis namų ūkių paskolų portfelyje padidėjo nuo 44 procentų 2006 m. iki 62 procentų 2008 m. Didţioji šių paskolų dalis buvo išduotos eurais, tačiau paskolos kitomis uţsienio valiutomis 2008 metais išaugo daugiau kaip 5 kartus. 5 lentelė: Namų ūkių paskolų struktūra pagal valiutą (procentais) 2004 2005 2006 2007 2008 Paskolos Litais 57.2 45.3 56.1 50.2 38.4 Paskolos Eurais 40.8 54.1 43.6 49.6 60.7 Paskolos kita uţsienio valiuta 2.0 0.7 0.2 0.2 1.0 Šaltinis: Lietuvos Bankas, Mėnesinis naujienlaiškis, 2008 m. gruodis Hipotekinės paskolos (t.y. skirtos būsto reikmėms) labai sparčiai augo per pastarąjį dešimtmetį, padidindamos skvarbos lygį, ir viršijo ES pereinamojo laikotarpio ekonomikos valstybių vidurkį. Beveik nuo nulinio lygio 1995 metais hipotekinių paskolų santykis su BVP 2007 m. sudarė apie 20 procentų. Tarp naujųjų ES valstybių narių Lietuvoje uţfiksuoti aukščiausi hipotekinių paskolų santykio su BPV rodikliai, nors Lietuvos namų ūkių paskolų lygis išlieka ţemesnis nei Estijoje ir Latvijoje (ţr. 5 lentelę). 6 lentelė: Hipotekinių paskolų ir BVP santykis Hipotekinių paskolų ir BVP BPV dalis vienam santykis (%) gyventojui (USD) Estija 32.7 17,364 Latvija 28.9 14,232 Lietuva 19.2 11,665 Kroatija 15.3 12,373 Vengrija 11.4 14,624 Lenkija 8.3 11,694 Ukraina 7.1 3,297 Bulgarija 7.0 5,946 Kazachstanas 5.3 7,330 Rusija 2.0 10,468 Pastaba. 2007 m. gruodţio mėn. duomenys, išskyrus Lietuvos (2008 m. spalis) Šaltinis: Įvairūs šaltiniai, surinkti Pasaulio Banko. Bankų paskolų, išduotų namų ūkiams, augimas 2008 m. pradėjo lėtėti. Bankų išduotų paskolų augimo rodiklis gerokai sumaţėjo pirmame 2008 m. ketvirtyje. Namų ūkiams išduotų paskolų padaugėjo tik 21 procentu, ir buvo ţemiausias dešimties metų šio segmento augimo rodiklis per dešimtmetį (ţr. 7 lentelę). 5 Lietuva Bankininkystės sektorius 7 lentelė: Finansų sektoriaus paskolų, išduotų privačiam sektoriui, augimas (metinis augimo rodiklis) Privatus Ne finansų sektorius bendrovės Namų ūkiai 2001 20.4 19.6 25.9 2002 29.9 23.5 70.7 2003 58.0 49.2 98.3 2004 42.3 26.7 96.3 2005 56.5 42.9 86.8 2006 51.6 41.3 69.3 2007 45.5 36.7 58.1 2008 17.9 15.8 20.6 Šaltinis: Lietuvos Bankas Visų rūšių banko paskolų portfelio kokybiniai rodikliai liko geri. 2007 m. paskolų su ilgiau kaip 60 dienų pradelstais mokėjimais dalis išliko stabili, ir sudarė maţdaug vieną procentą. Nors dėl apskaitos, mokesčių ir riziką ribojančios prieţiūros skirtumų sudėtinga palyginti neveiksnių paskolų rodiklius įvairiose valstybėse, pirminė analizė leidţia daryti prielaidą, kad Lietuvoje yra vienas iš ţemiausių neveiksnių paskolų lygis Europoje (ţr. 3 diagramą). 3 diagrama: Neveiksnių paskolų lygis Europos valstybėse (procentais, 2006 m.) Šaltinis: Lietuvos Bankas, Finansinio stabilumo apţvalga 2008 m. Teisinė sistema Pagrindiniai teisės aktai, reguliuojantys vartotojų teisių apsaugą bankininkystės sektoriuje:  Civilinis kodeksas  Vartotojų teisių apsaugos įstatymas Nr. I-657 (1994 m. lapkričio 10 d.), įstatymo pakeitimo įstatymas Nr. X-1014 (2007 m. sausio 12 d.)  Bankų įstatymas Nr. IX-2085 (2004 m. kovo 30 d.), įstatymo pakeitimo įstatymas Nr. X -1038 (2007 m. sausio 18 d.) 6 Lietuva Bankininkystės sektorius  Lietuvos Banko įstatymas Nr. I-678 (1994 m. gruodţio 1 d.), įstatymo pakeitimo įstatymas Nr. X-569 (2006 m. balandţio 25 d.)  Mokėjimų įstatymas Nr. VIII-1370 (1999 m. spalio 28 d.) įstatymo pakeitimo įstatymas Nr. IX-2404 (2004 m. liepos 15 d.)  Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymas Nr. IX -975 (2002 m. birţelio 20 d.), įstatymo pakeitimo įstatymas Nr. X-1749 (2008 m. spalio 14 d.) ir įstatymas Nr. XI-376 (2009 m. liepos 21 d.)  Pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymas Nr . VIII-275 (1997 m. birţelio 19 d.), įstatymo pakeitimo įstatymas Nr. X-1419 (2008 m. sausio 17 d.)  Nesąţiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymas Nr. X -1409 (2007 m. gruodţio 21 d.)  Reklamos įstatymas Nr. VIII-1871 (2000 m. liepos 18 d.), įstatymo pakeitimo įstatymas Nr. X-1414 (2008 m. sausio 11 d.)  Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymas Nr. IX-1296 (2003 m. sausio 21 d.)  Konkurencijos įstatymas Nr. VIII-1099 (1999 m. kovo 23 d.)  Hipotekinių obligacijų ir hipotekinio kreditavimo įstatymas Nr. IX-1746 (2003 m. rugsėjo 25 d.), įstatymo pakeitimo įstatymas (2004 m. balandţio 15 d.)  Lietuvos banko valdybos 2008 m. rugsėjo 25 d. nutarimas Nr. 149 ,,Dėl vidaus kontrolės ir rizikos vertinimo (valdymo) organizavimo nuostatų“. Institucinė sistema 2001 m. įsteigta Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba (VVTAT) yra atsakinga už vartotojų teisių apsaugos užtikrinimą visose ūkinės veiklos srityse, tarp jų ir finansinių paslaugų. Tačiau VVTAT įgaliojimai yra nevienodo lygio. VVTAT priimami sprendimai įgyvendinant Mokėjimų įstatymą yra privalomo pobūdţio. Sprendţiant kitus ginčus, kurie patenka į Vartotojų teisių apsaugos įstatymo reguliavimo sritį (įskaitant kredito sutartis), VVTAT yra atsakinga uţ vartotojų skundų nagrinėjimą ir sprendimų priėmimą. Tačiau šie sprendimai nėra privalomi, ir praktiškai tėra rekomendacijos, kurių finansų įstaiga gali laikytis arba ne, nors VVTAT gali skelbti (ir skelbia) įmonių, kurios nevykdo jos sprendimų, pavadinimus. Lietuvos Bankas yra atsakingas už bankininkystės sektoriaus kontrolę ir priežiūrą, tačiau į jo teisinių įgaliojimų apimtį nėra aiškiai įtraukta vartotojų teisių apsauga. Lietuvos bankas nurodo, kad pagrindinis jo veiklos tikslas yra palaikyti kainų stabilumą. Lietuvos bankas priţiūri licencijuotų kredito įstaigų veiklą, t.y. tų įstaigų, kurios turi teisę priimti gyventojų indėlius. Lietuvos banko nuomone, šis įgaliojimas nėra pakankamai platus, kad į jį įeitų vartotojų teisių apsauga. Vartotojų teisių apsaugos įstatymas numato VVTAT ir finansų priežiūros institucijų veiklos koordinavimą. Įstatyme numatyta VVTAT funkcija koordinuoti vartotojų teisių apsaugos prieţiūros institucijų veiklą. Vis dėlto koordinavimo vykdymas yra sudėtingas, atsiţvelgiant į tai, kad VVTAT yra įstaiga prie Teisingumo ministerijos, o prieţiūros institucijos yra nepriklausomos bei atsiskaito tiesiogiai Vyriausybei ar Seimui. VVTAT ir Konkurencijos taryba yra atsakingos už teisės aktų, kurie draudžia nesąžiningą komercinę veiklą vartotojams, vykdymo priežiūrą. Konkurencijos taryba turi įgaliojimus tik nagrinėjant bylas dėl klaidinančios ir nesąţiningos lyginamosios reklamos. VVTAT yra atsakinga uţ kitų nesąţiningos komercinės veiklos nuostatų laikymosi prieţiūrą. 7 Lietuva Bankininkystės sektorius Valstybinė duomenų apsaugos inspekcija prižiūri Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo vykdymą. Inspekcija tvarko Asmens duomenų valdytojų valstybės registrą ir priima skundus dėl asmens duomenų apsaugos. Lietuvos bankų asociacija jungia visus Lietuvos bankus ir du uţsienio bankų filialus. Šiuo metu ji neturi elgesio ar etikos kodekso. Valstybės įmonė ,,Indėlių ir investicijų draudimas“ yra atsakinga už indėlių draudimo fondo administravimą. Įmonė priţiūri Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo, priimto 2002 m., vykdymą. Lietuvos įmonė ,,Būsto paskolų draudimas“ teikia kredito rizikos draudimo paslaugas hipotekinėms būsto paskoloms. Paskolos gavėjas moka įmokas uţ paskolą, kurių dydis priklauso nuo paskolos ir įkeisto turto vertės santykio. Šiuo metu sistema veikia 100 procentų apimtimi tol, kol paskolos vertė išlieka didesnė kaip 66 procentai. Teoriškai esant tipinei hipotekinei paskolai tokia sistema padengia būsto paskolą iki 26 metų laikotarpiui.2 Pagrindinės rekomendacijos Pateikiamos šios vartotojų teisių apsaugos bankininkystės sektoriuje apžvalgos pagrindinės rekomendacijos:  Turėtų būti pakeistas įstatymas, kad VVTAT sprendimai, priimami išnagrinėjus ginčus, visada būtų privalomo pobūdţio.  VVTAT turėtų būti suteiktas nepriklausomos institucijos statusas, panašus į finansų prieţiūros institucijų, arba ji turėtų tapti sudėtine finansų prieţiūros komisijos dalimi.  Lietuvos bankų asociacija turėtų parengti elgesio kodeksą, kuris būtų taikomas visiems asociacijos nariams, ir turėtų būti sukurtas efektyvus jo vykdymo uţtikrinimo mechanizmas.  Vyriausybės turėtų skatinti vartotojų asociacijų kūrimąsi finansinių paslaugų vartotojų teisių apsaugos srityje.  ES Direktyvos dėl Vartojimo kredito sutarčių nuostatos turėtų būti perkeltos į Lietuvos nacionalinę teisę ir įtrauktos papildomos nuostatos dėl vartotojų teisių apsaugos, tokios kaip privalomo finansinių produktų susaistymo draudimas, prievartinio skolų išieškojimo draudimas bei reikalavimas pateikti konkrečią informaciją apie vartojimo kreditą.  Įstatyme turėtų būti įtvirtintos išsamios nuostatos, reguliuojančios valstybės institucijų asmens duomenų naudojimą.  Bankų turėtų būti reikalaujama sukurti rašytinę vidaus skundų nagrinėjimo procedūrą bei kaupti naujausią informaciją apie visus gautus skundus.  Vyriausybė, naudodama skirtingų modelių ekonominio naudingumo analizę, turėtų nustatyti geriausią institucinę sistemą, kuri sugebėtų susitvarkyti su didėjančiu paklausimų, skundų ir ginčų skaičiumi finansų sektoriuje.  Turėtų būti priimtas įstatymo pakeitimas, kad indėlininkų reikalavimai būtų tenkinami anksčiau už neapdraustųjų kreditorių reikalavimus vykstant banko likvidavimo procesui. 2 Prielaidos: hipotekinė paskola 40 m. su 2 metų atidėjimo terminu ir fiksuota palūkanų norma, kai pradinis paskolos ir įkeisto turto vertės santykis lygus 95%. 8 Lietuva Bankininkystės sektorius  Turėtų būti parengta nacionalinė finansinio švietimo ir vartotojų informavimo programa, kurios vykdyme dalyvautų valstybės institucijos, profesinės asociacijos, vartotojų asociacijos ir ţiniasklaida.  Turėtų būti atliktas pirminis finansinių gebėjimų tyrimas, o vėliau, po 3-5 metų – pakartotinis tyrimas. Pirminio tyrimo rezultatai suteiktų informacijos, reikalingos išsiaiškinti konkrečius įvairių gyventojų sluoksnių poreikius bei atitinkamai nukreipti priemones; tuo tarpu paskesnieji tyrimai padėtų nustatyti, kokios priemonės yra efektyviausios, bei atlikti reikalingus pakeitimus. 9 Lietuva Bankininkystės sektorius Geroji praktika: bankininkystės sektorius A DALIS VARTOTOJŲ TEISIŲ APSAUGOS INSTITUCIJOS Geroji praktika A.1 Vartotojų teisių apsaugos reţimas Įstatyme turėtų būti numatytos aiškios vartotojų teisių apsaugos taisyklės, skirtos visiems reguliuojamiems finansiniams produktams, ir turėtų veikti visa institucinė sistema, kuri uţtikrintų visapusišką, objektyvų, laiku vykdomą ir teisingą visų šių nuostatų įgyvendinimą bei laikymosi prieţiūrą. a. Konkrečios teisės aktų nuostatos turi sukurti efektyvų reţimą, skirtą visų vartotojų, įsigijusių banko produktą ar paslaugą, teisių apsaugą. b. Bendrosios kompetencijos arba specializuota vartotojų teisių apsaugos institucija turėtų būti atsakinga uţ vartotojų teisių apsaugos įgyvendinimą, prieţiūrą ir vykdymo uţtikrinimą, taip pat uţ duomenų rinkimą ir analizę (įskaitant skundus, ginčus ir paklausimus) c. Įstatymas turėtų numatyti, o ne drausti privataus sektoriaus vaidmenį, tarp jų visuomenines vartotojų organizacijas ir savitvarkos organizacijas, veikiančias bendrai vartotojų teisių apsaugos srityje, ir ypač finansinių produktų ir paslaugų srityje. Aprašymas Civiliniame kodekse įtvirtintos bendrosios vartotojų teisių apsaugos nuostatos, susijusios su vartojimo kreditu (XLIII skyrius, trečiasis skirsnis, 6.886 -6.891 straipsniai) ir bankų indėliais (XLIV skyrius, 6.892-6.902 straipsniai). Vartotojų teisių apsaugos įstatymas Nr. I-657 (su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2007 m. sausio 12 d. įstatymu Nr. X-1014) reguliuoja bendruosius vartotojų teisių apsaugos klausimus dėl prekių ir paslaugų teikimo. Išskyrus skirsnį dėl vartotojų teisių apsaugos sudarius sutartis naudojant ryšio, t.y. nuotolinės prekybos (8 skirsnis, 36-39 straipsniai) priemones, nėra jokių konkrečių nuorodų į finansinius produktus. Remiantis 35 straipsniu, ,,Finansinių paslaugų teikimo santykiams, kurių šio skirsnio nuostatos nenustato, taikomas Civilinis kodeksas ir kiti teisės aktai, reglamentuojantys finansinių paslaugų teikimą“. Mokėjimų įstatyme Nr. VIII-1370 (pakeistas 2004 m. liepos 15 d., įstatymas Nr IX- 2404) taip pat yra nuostatų dėl vartotojų teisių apsaugos. 22-24 straipsniai reguliuoja ginčų tarp vartotojų ir kredito įstaigų sprendimą, bei numato VVTAT funkciją nagrinėti vartotojų skundus bei priimti sprendimus, kurie yra privalomi kredito įstaigoms (sprendimai gali būti apskundţiami per vieną mėnesį). Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymas Nr. IX-975 (su paskutiniais pakeitimais, 2009 m. liepos 21 d. įstatymas Nr. XI-376) numato indėlių draudimo programą bei instituciją, kuri administruoja šią programą, uţtikrinant vartotojų teisių apsaugą banko bankroto atveju iki 100,000 eurų sumai. Bankų įstatymas Nr. IX-2085 (2007 m. sausio 18 d. įstatymo pakeitimo įstatymas Nr. X-1038) ir Lietuvos banko įstatymas priskiria licencijuotų bankų ir kredito įstaigų riziką ribojančios prieţiūros funkciją Lietuvos bankui. Remiantis Lietuvos Banko įstatymo Nr. I-678 (2006 m. balandţio 25 d. įstatymo pakeitimo įstatymas Nr. X-569) 7 straipsniu, ,,Pagrindinis Lietuvos banko tikslas – palaikyti kainų stabilumą”. Siekdamas įgyvendinti šį tikslą Lietuvos bankas vykdo keletą funkcijų, tarp kurių, remiantis 8 straipsniu, yra licencijų kredito įstaigoms išdavimas ir atšaukimas bei jų veiklos prieţiūra. Vis dėlto įstatyme nėra numatyti aiškūs įgaliojimai 10 Lietuva Bankininkystės sektorius vartotojų teisių apsaugos srityje, ir Lietuvos banko nuomone, jo įgaliojimas palaikyti kainų stabilumą neapima vartotojų teisių apsaugos. Vartotojų teisių apsaugos įstatyme numatyta pareiga Valstybinei vartotojų teisių apsaugos tarnybai (VVTAT), valstybės įstaigai prie Teisingumo ministerijos, vykdyti ir įgyvendinti šio įstatymo nuostatas. Remiantis Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 12 straipsniu, pagrindinė VVTAT funkcija yra ,,uţtikrinti vartotojų teisių apsaugą“. VVTAT taip pat ,,koordinuoja vartotojų teisių apsaugos institucijų, atsakingų uţ tam tikros vartojimo srities reguliavimą, veiklą vartotojų teisių apsaugos srityje.“ Vis dėl to koordinavimo funkciją yra sudėtinga vykdyti. Vartotojų teisių apsaugos institucijos, atsakingos uţ tam tikrų ne bankų teikiamų finansinių paslaugų prieţiūrą, t.y. Lietuvos vertybinių popierių komisija ir Lietuvos Respublikos draudimo prieţiūros komisija, yra nepriklausomos bei atsiskaito tiesiogiai Vyriausybei ar Seimui. Todėl VVTAT yra sudėtinga efektyviai vykdyti vartotojų teisių apsaugos veiklos koordinavimo funkciją finansų sektoriuje. VVTAT ginčų nagrinėjimo procedūra vadovaujantis Vartotojų teisių apsaugos įstatymo ir Mokėjimų įstatymo nuostatomis nėra suderinta. VVTAT priimami sprendimai pagal Mokėjimų įstatymą yra privalomo pobūdţio, tuo tarpu VVTAT sprendimai, priimami nagrinėjant ginčus pagal Vartotojų teisių apsaugos įstatymą, nėra privalomi, ir yra rekomendacinio pobūdţio. Jeigu ginčas išsprendţiamas vartotojo naudai, paslaugos teikėjas neprivalo vykdyti VVTAT priimto sprendimo. Tokiu atveju vienintelė priemonė yra paskelbimas apie sprendimo nevykdymą VVTAT tinklalapyje. Kalbant apie vartotojų teisių gynimą ne teisme, Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 22 straipsnyje nurodytos institucijos, nagrinėjančios ginčus įvairiose vartotojų teisių apsaugos srityse. Šiame straipsnyje nurodyta, kad Lietuvos Respublikos draudimo prieţiūros komisija nagrinėja ginčus draudimo srityje. Nėra nurodyta konkreti institucija, atsakinga uţ ginčų nagrinėjimą bankininkystės sektoriuje, nors remiantis 22 straipsniu, Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba (VVTAT) nagrinėja ginčus kitose srityse, kurios nėra atskirai nurodytos įstatyme (kitose šio straipsnio 1 dalies 1–5 punktuose nenumatytose vartotojų teisių apsaugos srityse). Įstatyme numatytos Lietuvos vartotojų asociacijų funkcijos. Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 9 straipsnis numato, kad vartotojų teisių apsaugą Lietuvos Respublikoje uţtikrina valstybės ir savivaldybių institucijos bei vartotojų asociacijos. Įstatymo 13 straipsnyje numatytos vartotojų asociacijų funkcijos, tarp kurių yra vartotojų švietimas, atstovavimas vartotojams nagrinėjant ginčus vartotojų ginčų sprendimo ne teisme tvarka, pasiūlymų dėl vartotojų teisių apsaugos politikos formavimo teikimas. Įstatyme taip pat numatytos sąlygos, kurias turi atitikti vartotojų asociacijos, turinčios teisę ginti vartotojų viešąjį interesą, pareikšti ieškinį (ar pareiškimą) atstovaujant vartotojams, bei gauti valstybės finansinę paramą (31 straipsnis). Remiantis įstatymo 13 straipsniu, vartotojų asociacijos gauna valstybės finansinę paramą, jei jos atitinka įstatyme numatytas sąlygas, t.y. nurodytas veiklos tikslas yra vartotojų teisių ir teisėtų interesų atstovavimas ir gynimas, asociacijoje yra ne maţiau kaip 20 narių bei jos yra nepriklausomos. Rekomendacija Įstatymas turėtų būti pakeistas, kad būtų suteikta teisė VVTAT priimti privalomo pobūdţio sprendimus, kurių vykdymas būtų uţtikrinamas baudomis. Reikėtų apsvarstyti galimybę suteikti VVTAT nepriklausomos įstaigos statusą, panašų į giminingų finansinių paslaugų vartotojų teisių prieţiūros institucijų, tokių kaip Lietuvos vertybinių popierių komisija ar Lietuvos Respublikos draudimo prieţiūros komisija. Taip pat VVTAT galėtų dalyvauti Finansų įstaigų bei draudimo įmonių veiklos reglamentavimo ir prieţiūros koordinavimo komisijos veikloje. Komisija buvo įsteigta 2002 m. rugsėjo 10 d. Finansų įstaigų įstatymu Nr. IX-1068 (XII skirsnis, 48-49 straipsniai), ir ji koordinuoja Finansų įstaigų veiklos valstybinę prieţiūrą atliekančių 11 Lietuva Bankininkystės sektorius prieţiūros institucijų tarpusavio bendradarbiavimą bei sąveiką priţiūrint finansų įstaigas. Geroji praktika A.2 Bankų elgesio kodeksas a. Turėtų būti principais grindţiamas bankams skirtas elgesio kodeksas, parengtas konsultuojantis su bankininkystės subjektais, ir, jei įmanoma, su vartotojų asociacijomis. Jo veikimą stebėtų valstybės institucija ar efektyviai veikianti savitvarkos organizacija. b. Visi bankai, veikiantys atskirai ir kartu, turėtų skelbti ir platinti šį privalomą elgesio kodeksą visuomenei per atitinkamas priemones. c. Privalomas elgesio kodeksas turėtų būti papildytas savanoriškais bankų elgesio kodeksais, skirtais tokio pobūdţio klausimams kaip lengvesnis vartotojų einamųjų sąskaitų keitimas bei bendros terminologijos bankų sektoriuje apibūdinant bankų įmokas, paslaugas ir produktus nustatymas. Aprašymas Nesąţiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymo 11 straipsnis nustato, kad VVTAT skatina elgesio kodeksų kūrimą ir bendradarbiauja su subjektais, atsakingais uţ elgesio kodeksus bei kitais komercinės veiklos subjektais, kur ie yra prisiėmę elgesio kodeksuose nustatytus įsipareigojimus arba siekia prisiimti tokius įsipareigojimus. Šiuo metu nėra bendro elgesio kodekso Lietuvos bankų sektoriuje. Vis dėlto didţiausios kredito įstaigos turi tokius kodeksus, kuriuos paprastai priima jų steigėjai. Diskusijos su bankais, profesinėmis asociacijomis ir prieţiūros institucijoms atskleidė, kad galėtų būti uţbaigtas sektorinių elgesio kodeksų rengimas. Bankai ir jų asociacijos galėtų gauti ir priimti tokius kodeksus iš kitų valstybių, kuriose susiklostė panaši padėtis, ir (arba) iš jų steigėjų ar atitinkamų kitų valstybių bankų. Hipotekinės paskolos 2001 m. kovo mėn. Europos vartotojų asociacijos ir kredito įstaigų asociacijos, siūlančios būsto kreditus, priėmė savanorišką Elgesio kodeksą dėl ikisutartinės informacijos teikimo siūlant būsto paskolas. Nuo 2002 m. rugsėjo mėn. šio kodekso nuostatų keliose Europos valstybėse laikosi bankų asociacijos. Europos Komisija skatina šio kodekso taikymą, ir turi jo besilaikančių institucijų registrą, kurį galima rasti paspaudus nuorodą http://ec.europa.eu/internal_market/finservices-retail/home- loans/code_en.htm. Daugelis Europos bankų, kurie yra investavę į Lietuvos bankų sistemą, yra įtraukti į šį registrą. Rekomendacija Lietuvos bankų asociacija turėtų parengti elgesio kodeksą ir taikyti jo nuostatas asociacijos nariams. Kadangi kodekso laikymasis būtų savanoriškas, kiekviena įstaiga nuspręstų, ar jo laikytis, ar ne. Vis dėlto įstaigos, kurios rūpinasi savo reputacija, nurodytų, kad jos laikosi kodekso. Siekiant toliau skatinti kodekso laikymąsi, VVTAT ar Lietuvos bankas galėtų reikalauti, kad bankai pateiktų ataskaitą, nurodant, ar jie laikosi kodekso, arba jo nesilaikymo motyvus. Lietuvos bankas taip pat galėtų kontroliuoti kodekso nuostatų laikymąsi atlikdamas bankų patikrinimus vietoje. Be to, vartotojų asociacijos galėtų būti įgaliotos (pagal elgesio kodeksą) rinkti skundus apie galimus kodekso nuostatų paţeidimo atvejus. Elgesio kodeksas turėtų būti skelbiamas viešai ir prieinamas visuomenei, įskaitant Lietuvos bankų asociacijos ir atskirų bankų tinklalapius. Hipotekinės paskolos Lietuvos bankų asociacija turėtų įtraukti elgesio kodekso nuostatas dėl ikisutartinės informacijos apie būsto paskolas į bendrą finansų sektoriaus elgesio kodeksą. Geroji praktika A.3 Pusiausvyra tarp riziką ribojančios prieţiūros ir vartotojų teisių apsaugos 12 Lietuva Bankininkystės sektorius Kai riziką ribojančios prieţiūros ir vartotojų teisių apsaugos vykdymas yra priskirti vienai institucijai, turėtų būti pusiausvyra tarp riziką ribojančios prieţiūros ir vartotojų teisių apsaugos, siekiant uţtikrinti, kad viena iš jų nėra maţiau svarbi nei kita. Aprašymas Lietuvos banko įstatyme nurodyta, kad Lietuvos banko tikslas yra palaikyti kainų stabilumą (7 straipsnis). Siekiant įgyvendinti šį tikslą įstatymas numato, kad Lietuvos bankas ,,išduoda bei atšaukia licencijas Lietuvos Respublikos kredito įstaigoms bei uţsienio valstybių kredito įstaigų filialams ir priţiūri jų veiklą, taip pat atlieka kitas įstatymų nustatytas funkcijas, susijusias su kredito įstaigų veikla“ (8 straipsnis). Ši prieţiūros funkcija yra įtvirtinta Bankų įstatyme (64 straipsnis) ir Kredito unijų įstatyme (52 straipsnis). Vis dėlto įstatyme nėra numatyti aiškūs Lietuvos banko įgaliojimai vartotojų teisių apsaugos srityje, ir Lietuvos banko nuomone, jų įgaliojimas palaikyti kainų stabilumą neapima vartotojų teisių apsaugos klausimų. Vartotojų teisių apsaugos įstatyme numatyta VVTAT funkcija ginti vartotojų teises dėl nekokybiškų prekių ir paslaugų įsigijimo. Ginčų nagrinėjimo tarp individualių klientų ir kredito įstaigų funkcija pagal Vartotojų teisių apsaugos įstatymą yra priskirta VVTAT. Vis dėlto VVTAT nėra tokio paties institucinio lygio įstaiga kaip Lietuvos bankas, kuris yra savarankiška institucija, o VVTAT yra įstaiga prie Teisingumo ministerijos. Rekomendacija VVTAT priskirta funkcija koordinuoti ir finansinių paslaugų prieţiūros institucijų veiklą vartotojų teisių apsaugos srityje. Tačiau VVTAT sudėtinga efektyviai vykdyti šią funkciją dėl jos institucinio statuso, t.y. įstaigos prie Teisingumo ministerijos, palyginus su savarankišku finansų prieţiūros institucijų statusu. Būtų naudinga, jei Vartotojų teisių apsaugos įstatymu VVTAT būtų įgaliota įsteigti koordinuojančią instituciją, kurią sudarytų visos finansų prieţiūros institucijos, ir kuri aptartų vartotojų teisių apsaugos klausimus. Kita galimybė būtų pasinaudoti Finansų įstaigų bei draudimo įmonių veiklos reglamentavimo ir prieţiūros koordinavimo komisija, įsteigta Finansų įstaigų įstatymu, kuri stiprina finansų įstaigų veiklos prieţiūros institucijų tarpusavio bendradarbiavimą ir sąveiką. Galima apsvarstyti galimybę nustatyti, kad VVTAT būtų atskaitinga tiesiogi ai Seimui. Geroji praktika A.4 Kiti institucinės sistemos aspektai a. Teismų sistema turėtų būti patikima priemonė uţtikrinti nuostatų, reguliuojančių finansinių paslaugų vartotojų teises, vykdymą. b. Ţiniasklaida ir vartotojų asociacijos turėtų atlikti aktyvų vaidmenį propaguojant finansinių paslaugų vartotojų teisių apsaugą. Aprašymas a. Lietuvos teismų sistema yra greitesnė ir turi maţiau procedūrų palyginus su kitų Europos šalių vidurkiu, tačiau bylinėjimosi išlaidos yra šiek tiek didesnės, ir dėl to vartotojai gali maţiau naudotis teismais. Remiantis leidinio Doing Business rodikliais, vidutinės sutarčių vykdymo uţtikrinimo išlaidos sudaro 23.6% ieškinio vertės (palyginus su Europos ir Centrinės Azijos vidurkiu 22.7%). b. Vartotojų teisių apsaugos įstatyme nurodytos vartotojų asociacijos ir valstybės institucijos sudaro vartotojų teisių apsaugos institucinę sistemą (9 straipsnis). Įstatyme taip pat numatytos šių asociacijų teisės (13 straipsnis), tarp kurių yra vartotojų nuomonės tyrimų vykdymas ir jų rezultatų viešas skelbimas, vartotojų švietimas ir jiems skirtos medţiagos leidimas, atstovavimas vartotojams nagrinėjant ginčus vartotojų ginčų sprendimo ne teisme tvarka, konsultacijų teikimas, pasiūlymų dėl vartotojų teisių apsaugos politikos formavimo teikimas, bei viešojo vartotojų intereso gynimas. Lietuvoje yra daugiau kaip 20 nespecializuotų vartotojų asociacijų, ir daugelis iš jų yra 13 Lietuva Bankininkystės sektorius nedidelės ir menkai finansuojamos. Keletas vartotojų asociacijų aktyviai dalyvauja finansinių paslaugų srityje. Didţiausia asociacija yra Lietuvos vartotojų institutas, kuris oficialiai atstovauja Lietuvai Europos Finansinių paslaugų naudotojų asociacijoje (FIN- USE). Šių asociacijų vartotojų gynimo veikla paprastai vykdoma glaudţiai bendraujant su ţiniasklaida. Rekomendacija Vyriausybė turėtų skatinti vartotojų asociacijų kūrimąsi finansinių paslaugų vartotojų teisių apsaugos srityje. Valstybės institucijos turėtų didinti veiklos koordinavimą su vartotojų asociacijomis ir ţiniasklaida, rengdamos seminarus, skirtus patobulinti jų ţinias ir supratimą apie finansų sektorių bei vartotojų teisių apsaugos klausimus. Vyriausybė taip pat turėtų papildomai skatinti ir remti vartotojų asociacijas, siekiant sustiprinti jų kaip vartotojų teisių apsaugos atraminės institucijos vaidmenį finansų sektoriuje. B DALIS INFORMACIJOS PATEIKIMAS IR PARDAVIMO PRAKTIKA Geroji praktika B.1 Paţink savo klientą Teikdamas pasiūlymą vartotojui bankas turėtų surinkti, suklasifikuoti ir uţregistruoti pakankamą informaciją, gautą iš vartotojo, siekiant uţtikrinti, kad banko pasiūlymas, produktas ar paslauga yra tinkami konkrečiam vartotojui. Banko renkamos informacijos apimtis turėtų: a. atitikti siūlomo ar vartotojo ieškomo produkto ar paslaugos pobūdį ir sudėtingumą; ir b. leisti bankui suteikti profesionalią paslaugą. Aprašymas Pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatyme nustatyti reikalavimai finansų įstaigoms tinkamai nustatyti kliento ir naudos gavėjo tapatybę (3 skirsnis), ypač sandoriams, kurių vertė viršija tam tikras ribas. Įstatymas taip pat reikalauja, kad finansų įstaigos visais atvejais gautų iš kliento informaciją apie kliento dalykinių santykių su finansų įstaiga tikslą. Finansų įstaiga taip pat turėtų vykdyti nuolatinę kliento dalykinių santykių stebėseną, ,,įskaitant sandorių, kurie buvo sudaryti tokių santykių metu, tyrimą, siekiant uţtikrinti, kad vykdomi sandoriai atitiktų finansų įstaigų ar kitų subjektų turimas ţinias apie klientą, jo verslą ir rizikos pobūdį, prireikus – ţinias apie lėšų šaltinį“ (9 straipsnis). Finansų įstaigoms draudţiama vykdyti sandorius, kai jos neturi galimybių įvykdyti visų šių reikalavimų. Lietuvos banko valdybos 2008 m. rugsėjo 25 d. nutarime Nr. 149 dėl Vidaus kontrolės ir rizikos vertinimo (valdymo) organizavimo nuostatų nustatytas reikalavimas bankams gauti pakankamai kiekybinės ir kokybinės informacijos apie klientą, kad galėtų visokeriopai įvertinti prašomo kredito riziką prieš priimant sprendimą suteikti kreditą arba nesuteikti kredito (23 ir 24 straipsniai). Nutarime taip pat nurodyta, kad bankai remdamiesi visa gauta informacija privalo atlikti skolininko kreditingumo analizę. Ypač vertindamas fizinių asmenų kredito riziką, bankas turi įvertinti skolininko pajėgumą įvykdyti finansinius įsipareigojimus, skolininko turtą, stabilumą ir patikimumą, t.y. skolininko išsilavinimą, šeiminę padėtį, darbo trukmę dabartinėje darbovietėje, išorės ir (arba) vidaus informaciją apie skolininko mokėjimo terminų pradelsimus ir apie tai, ar skolininkas turi nuosavą gyvenamąjį plotą), bei ekonomines sąlygas ir kitas aplinkybes, galinčias daryti įtaką pozicijos grąţinimui. Rekomendacija Rekomendacijų nėra. Geroji praktika B.2 Produktų įperkamumas Teikdamas pasiūlymus vartotojui bankas turėtų uţtikrinti, kad: a. bet kuris konkrečiam vartotojui siūlomas produktas ar paslauga atitinka vartotojo poreikį; b. siūlant produktus ar paslaugas, vartotojui turėtų būti suteikiama galimybė pasirinkti iš kelių variantų, kurie atitiktų jo ar jos reikalavimus; 14 Lietuva Bankininkystės sektorius c. rekomenduojant produktą ar paslaugą konkrečiam vartotojui turėtų būti pateikta pakankama informacija apie produktą ar paslaugą, kad vartotojas galėtų pasirinkti tinkamiausią produktą ar paslaugą. Aprašymas Civilinio kodekso nuostatos numato informacijos pateikimo vartotojui reikalavimus. 6.887 straipsnyje nurodyta, kokia informacija turi būti pateikta vartojimo kredito sutartyje (pvz., kredito suma arba kredito limitas, jeigu toks yra; metinė kredito grąţinimo norma, palūkanų norma, mokesčiai ir kitos išlaidos; kredito grąţinimo terminas ir kiekvienos įmokos suma; daikto (paslaugos) kaina ir bendra kredito suma; kredito gavėjo teisė grąţinti kreditą nesibaigus jo grąţinimo laikui; metinės kredito grąţinimo normos keitimo sąlygos ir tvarka), bei reikalavimas informuoti kredito gavėją apie metinės palūkanų normos pasikeitimą, ir rašytiniame pasiūlyme pateikti bendros kredito sumos apskaičiavimo pavyzdį, įskaitant palūkanų normą. Lietuvos Respublikos Bankų įstatyme (56 straipsnis) nustatytas reikalavimas, kad prieš sudarydamas sutartį dėl finansinių paslaugų teikimo, bankas privalo suteikti klientui išsamią informaciją, turinčią įtakos kliento apsisprendimui sudaryti sutartį. 2007 m. gruodţio 21 d. Nesąţiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymas Nr. X - 1409 taip pat draudţia klaidinančią komercinę veiklą. Tokia veikla apima klaidinantį informacijos neatskleidimą, kuris apibūdinamas kaip informacijos, kuri vidutiniam vartotojui reikalinga tam, kad jis galėtų priimti informacija paremtą sprendimą dėl sandorio, neatskleidimas, ar esminės informacijos pateikimas neaiškiai, nesuprantamai, dviprasmiškai ar ne laiku. Sutarčių, sudarytų ryšio priemonėmis dėl finansinių paslaugų teikimo atveju Vartotojų teisių apsaugos įstatymas draudţia teikti finansines paslaugas vartotojui be jo sutikimo, jeigu uţ jas reikalaujama mokėti (38 straipsnis). Hipotekinės paskolos Lietuvoje daugelis būsto paskolų yra teikiamos eurais, ir tik nedidelė dalis – JAV doleriais. Nacionalinės valiutos ir Euro kursas yra fiksuotas jau beveik 4 metus, ir per pastaruosius 7 metus Euro ir Lito kurso svyravimai buvo labai neţymūs. Vis dėlto skolinantis pinigus kita valiuta nei gaunamos pajamos, vartotojas nėra apsaugotas nuo didelės valiutų rizikos, kurią gali padidinti ir palūkanų normos rizika, jei paskola yra su kintama palūkanų norma. Be hipotekinių paskolų, išduotų eurais, kai kurie bankai visai neseniai siūlė paskolas ir Šveicarijos frankais. Tarp kitų didelės rizikos paskolų produktų, esančių rinkoje ir siūlomų bankų interneto tinklalapiuose, buvo tokie produktai: 120% paskolos ir įk eisto turto vertės santykio hipotekinės paskolos, nuosavu kapitalu garantuotos vartojimo paskolos investuojant į akcijas, bei ribotos dokumentacijos paskolos. Vartotojui gresianti rizika taip pat sukelia nemenką kredito riziką bankui, kuris galiausiai pris iims visus nuostolius, atsiradusius dėl vartotojo nesugebėjimo vykdyti paskolos mokėjimus. Kai kuriose valstybėse yra nustatyti reikalavimai ar gairės finansų bendrovėms, teikiančioms paskolas uţsienio valiuta, kad jos irgi prisiimtų tam tikrą riziką bei atsakomybę (pvz., Austrijos finansų rinkos prieţiūros institucija nustato keletą reikalavimų kredito davėjams, kurie taikomi uţsienio valiutos kursų rizikos poveikio stebėsenai bei paskolų rizikos draudimui3; Lenkija nustatė skirtingus kapitalo reikalavimus uţsienio valiuta teikiamoms paskoloms, kurie koreguoja paskolos kainą didėjančia tvarka, atspindinčia didesnio lygio riziką). Latvijoje paskolos eurais sudaro didţiausią visų paskolų, išduotų uţsienio valiuta, dalį (apie 98 proc.). Lietuvos bankas paţymi, kad skaičiuojant kapitalo pakankamumą yra papildomų kapitalo reikalavimų padengti uţsienio valiutos keitimo kursų riziką. Be to, atsiţvelgiant į Lietuvos valiutų valdybos nustatytą reţimą, pagal kurį nacionalinė valiuta yra susieta su euru, uţsienio valiutos keitimo kurso rizika teikiant paskolas eurais yra pašalinama tol, kol šis reţimas 3 Detalesnė informacija pateikta http://www.fma.gv.at/cms/site/EN/index.html 15 Lietuva Bankininkystės sektorius veikia. Vis dėlto susirūpinimą kelia būsto paskolos su mokėjimo atidėjimo laikotarpiais. Mokėjimo atidėjimo laikotarpis labai priklauso nuo paskolos davėjo apsidraud imo nuo didėjančios turto kainos rizikos ir ilgo paskolų mokėjimo termino. Tačiau jeigu preziumuotos palankios sąlygos, susijusios su būsto kainų infliacija, keičiasi, tuomet vartotojai gali susidurti su netikėtomis labai rizikingomis situacijomis. Rekomendacija ES Direktyva dėl vartojimo kredito sutarčių numato išsamias nuostatas, susijusias su ikisutartine informacija, kurią kredito davėjas turėtų suteikti vartotojui. 5 straipsnyje nurodyta, kad kreditorius, remdamasis kreditoriaus siūlomomis kredito nuostatomis ir sąlygomis bei, jei taikoma, vartotojo pareikštais pageidavimais ir pateikta informacija, pateikia vartotojui informaciją, kurios reikia, kad jis galėtų palyginti skirtingus pasiūlymus, siekdamas priimti informacija pagrįstą sprendimą dėl kredito sutarties sudarymo. Direktyvos įgyvendinimas (reikalaujamas iki 2010 m.) pagerins vartotojų gebėjimą suprasti kredito pasiūlymus ir pasirinkti tuos, kurie yra įperkamiausi ir atitinka jų poreikius. Tačiau Direktyva konkrečiai išskiria hipotekines ir būsto paskolas. Hipotekinės paskolos Atsiţvelgiant į tai, kad ES Vartojimo kredito direktyva netaikoma hipotekinėms paskoloms, valstybės institucijos turėtų priimti specialius teisės aktus, skirtus spręsti įperkamumo klausimus, ypač turint omenyje vartotojams kylančius pavojus dėl rizikingesnių produktų. Siekiant pagerinti produktų įperkamumą ir tinkamumą reikalingos dvejopos priemonės, skirtos tiek vartotojams informacijos teikimo prasme, tiek paskolos davėjui dėl garantijų standartų ir rizikos valdymo. Vartotojas turėtų būti informuotas apie riziką, susijusią su paskolos gavimu uţsienio valiuta. Keletas valstybių reikalauja detalaus vartotojo raštiško patvirtinimo, kad jis supranta valiutų rinkų sudėtingumą, ir tokia pastaba turėtų būti kaip pirminis įspėjimas vartotojui. Mokėjimo atidėjimo laikotarpis gali būti vartotojams patrauklus, tačiau jis jiems gali sukurti netikėtą didelės rizikos situaciją. Konservatyvios garantijos reikalauja, kad paskola būtų suteikta įvertinus vartotojo galimybę išmokėti paskolą atsipirkimo metu. Be to, atidėjimo laikotarpiu paskolos gali paskatinti per didelį įsiskolinimą ir leisti vartotojams naudoti išpirkimą spekuliuojant turto vertėmis. Gali būti, kad nemaţai skolininkų gauna paskolas su atidėjimo laikotarpiu siekdami parduoti turtą pasibaigus dvejiems metams, ir gauti pajamų iš kapitalo padidėjimo. Grieţčiausia rekomendacija yra panaikinti mokėjimo atidėjimo laikotarpius įsigyjant hipotekinius produktus Lietuvoje. Vis dėlto jeigu atidėjimo laikotarpis išliks, reikėtų numatyti keletą apsaugos priemonių: • apriboti atidėjimo laikotarpį tiems skolinininkams, kurie pradeda skolintis turėdami didelį nuosavą kapitalą, pvz., daugiausia 60% paskolos ir įkeisto turto vertės, ar maţiau; • atlikti tam tikrus stabilumo testus, kuriuose naudojami tokie pokyčiai kaip lėtėjanti ar neigiama būsto kainų infliacija bei didėjančios palūkanų normos; • šią informaciją reiktų pristatyti vartotojui paprasto dokumento forma, kad jis galėtų aiškiai suvokti prisiimamą riziką. Geroji praktika B.3 Sutarties atsisakymo terminas Bankas turėtų suteikti vartotojui pagrįsto dienų skaičiaus ,,atsisakymo terminą“ iš karto po bet kokios paskolos sutarties tarp vartotojo ir banko pasirašymo, jeigu vartotojas iš anksto aiškiai raštu neatsisako tokios teisės. Per šį laikotarpį vartotojas gali raštu pranešęs bankui laikyti sutartį negaliojančia nemokėdamas jokių baudų. Aprašymas Kai sutartys dėl finansinių paslaugų teikimo sudaromos ryšio priemonėmis (nuotolinė prekyba), Vartotojų teisių apsaugos įstatymas (37 straipsnis) numato vartotojo teisę 16 Lietuva Bankininkystės sektorius atsisakyti sutarties per 14 dienų nuo sutarties sudarymo dienos, išskyrus gyvybės draudimo ar pensijų kaupimo sutartis, kurioms taikomas 30 dienų atsisakymo terminas. Įstatyme taip pat nurodyti atvejai, kai vartotojas negali pasinaudoti atsisakymo teise: sutarčių dėl finansinių paslaugų, kurių kaina susijusi su finansų rinkos svyravimais, kurių nekontroliuoja paslaugos teikėjas; kelionių ir bagaţo draudimo sutarčių ar panašių draudimo sutarčių, kurių galiojimo terminas trumpesnis negu vienas mėnuo; sutarčių, kurias vartotojo prašymu abi šalys yra visiškai įvykdţiusios nepasibaigus sutarties atsisakymo terminui, atvejais. Įstatymas taip pat aiškiai draudţia suvarţyti ar apriboti vartotojo teisę atsisakyti sutarties papildomais įpareigojimais, įmokomis arba bet kokiu kitu būdu. Įstatymas neapima nuostatų dėl finansinių paslaugų sutarties atsisakymo teisės tuo atveju, kai sutartys sudarytos nenaudojant ryšio priemonių. ES Direktyvos dėl vartojimo kredito sutarčių nuostatų perkėlimas į Lietuvos nacionalinę teisę sustiprins sutarties atsisakymo teisę vartojimo paskoloms. Direktyvos 14 straipsnyje numatyta vartotojo teisė atsisakyti sutarties per 14 kalendorinių dienų be jokios prieţasties ir papildomų mokesčių ar baudų. Hipotekinės paskolos ES Direktyvoje, susijusioje su nuotoline prekyba vartotojams skirtomis finansinėmis paslaugomis, nustatytas 14 dienų sutarties atsisakymo terminas, taikomas daugeliui finansinių produktų. Vis dėlto direktyva numato išimtį kreditams, apsaugotiems nekilnojamojo turto hipoteka arba su nekilnojamuoju turtu susijusia teise. Atsiţvelgiant į gerąją praktiką Europoje vartotojams paprastai suteikiamas 14 dienų sutarties atsisakymo terminas, per kurį jie gali atsisakyti sutarties nemokėdami jokių baudų. Sutarties atsisakymo terminas gali brangiai kainuoti hipotekinių paskolų davėjams, kadangi jie turi ,,įšaldyti“ paskolai finansuoti skirtas lėšas, ir gali būti išlaidų, susijusių su pozicijos uţdarymu (lėšų išėmimu). Vis dėlto vienas iš sutarties atsisakymo termino privalumų yra tai, kad jis skatina paskolos davėją uţtikrinti, kad vartotojas gerai suprato hipotekinio produkto sutarties sąlygas ir terminus, ir kad produktas yra tinkamas jų poreikiams bei pagal pajamų lygį. Rekomendacija Lietuvoje turėtų būti 14 dienų sutarties atsisakymo terminas hipotekinėms paskoloms. Tačiau teisinės procedūros išlaidas ir administravimo mokesčius turėtų sumokėti vartotojas. Geroji praktika B.4 Susiję produktai ir jungtiniai pasiūlymai Kai bankas įpareigoja skolinininką įsigyti kokį nors produktą, įskaitant draudimo polisą, kaip išankstinę sąlygą norint gauti banko paskolą, skolininkas turėtų laisvai pasirinkti produkto teikėją. Aprašymas Šiuo metu Lietuvoje pastebimos aiškios produktų ir paslaugų sąsajos. Pavyzdţiui, yra susietos kredito kortelės su iš anksto patvirtintais kredito limitais, kurios gaunamos patvirtinus hipotekinės paskolos suteikimą. Civilinis kodeksas numato, kad kredito draudimo teikimas yra vartojimo kredito sutarties dalis. 6.887 straipsnyje nurodyta, kad jeigu kredito gavėjas privalo pateikti kredito draudimą, ,,sutartyje taip pat privalo būti nurodyta kredito draudimo vertė ir sąlygos, kuriomis draudimo suma bus pervesta kredito davėjui“. ES Direktyva dėl vartojimo kredito sutarčių nenustato aiškaus draudimo susieti ar pririšti produktus, tačiau leidţia valstybėms narėms nustatyti nacionalines taisykles šioje srityje. Valstybės narės gali uţdrausti kredito davėjui reikalauti vartotojo pagal kredito sutartį sudaryti sutartis dėl kitų papildomų paslaugų, ar apmokėti papildomos paslaugos išlaidas ar mokesčius. Tose valstybėse narėse, kuriose leidţiama pateikti tokius 17 Lietuva Bankininkystės sektorius jungtinius pasiūlymus, prieš sudarant kredito sutartį vartotojai turėtų būti informuojami apie visas papildomas paslaugas, kurios yra būtinos kreditui gauti. Išlaidos, patiriamos dėl tų papildomų paslaugų, turėtų būti įtrauktos į bendrą kredito kainą; kitu atveju, jei tokių išlaidų sumos negalima iš anksto nustatyti, vartotojai apie tokių išlaidų buvimą turėtų gauti pakankamai informacijos prieš sudarant sutartį. Rekomendacija Apskritai vartotojams turėtų būti leidţiama pasirinkti, kur įsigyti finansinius produktus, kurie reikalingi norint gauti kreditą. Bankai turėtų aiškiai nurodyti klientams atskiras kiekvieno produkto kainas jungtiniame pasiūlyme, bei nuolaidas, kurios taikomos įsigyjant paslaugų paketą iš to paties banko (ar banko pasiūlyto teikėjo). Tokios nuostatos galėtų būti įtrauktos į Vartojimo kredito įstatymą. Geroji praktika B.5 Teisių apsauga Išskyrus įstatymo nurodytus atvejus, bet kuriame pranešime ar sutartyje su vartotoju bankas neturėtų neįtraukti ar apriboti, ar siekti neįtraukti ar apriboti: a. įstatyme numatytos banko atsakomybės ar pareigos rūpintis vartotoju; b. bet kokios pareigos elgtis su klientu įgudusiai, rūpestingai ir profesionaliai teikiant banko finansines paslaugas ar produktus; ir c. bet kokios atsakomybės, atsirandančios dėl banko negalėjimo vykdyti veiklą su tokiomis ţiniomis, atidumu ir profesionalumu, kurių galima pagrįstai tikėtis teikiant bet kokią finansinę paslaugą ar produktą vartotojui. Aprašymas Nesąţiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymo 3 straipsnis numato, kad ,,komercinė veikla yra nesąţininga, jeigu ji neatitinka profesinio atidumo reikalavimų“ ir iš esmės iškreipia arba gali iš esmės iškreipti vidutinio vartotojo (ar vartotojų grupės vidutinio nario) ekonominį elgesį siūlomo produkto atţvilgiu. Įstatymas apibūdina ,,profesinį atidumą“ kaip ,,specialiųjų įgūdţių ir rūpestingumo standartą, kurio pagrįstai galima tikėtis iš komercinės veiklos subjekto vartotojų atţvilgiu ir kuris atitinka sąţiningą praktiką rinkoje ir (arba) bendrą sąţiningumo principą šio subjekto veiklos srityje.“ Be to, nustatant, ar komercinė veikla yra agresyvi, įstatyme reikalaujama atsiţvelgti į ,,sunkinančias arba neproporcingas sutartyje nenumatytas kliūtis, kuriomis komercinės veiklos subjektas apriboja arba ketina apriboti vartotojo teisę pasinaudoti sutartyje numatytomis savo teisėmis“ (8 straipsnis). Įstatyme taip pat nustatyta, kad ,,komercinės veiklos subjektai, paţeidę šio įstatymo reikalavimus, atsako šio ir kitų įstatymų nustatyta tvarka“. Vartotojų teisių apsaugos įstatyme įtvirtintas reikalavimas, kad pardavėjai ir paslaugų teikėjai, siūlydami įsigyti ir teikdami prekes ir paslaugas vartotojams, privalo laikytis sąţiningos verslo praktikos (6 straipsnis). Šio įstatymo 8 skirsnyje išdėstytos detalesnės nuostatos dėl finansinių paslaugų teikimo pagal sutartis, sudaromas naudojant ryšio priemones, t.y. priemones, kurios naudojamos sudarant nuotolinę pardavimo ar paslaugų teikimo sutartį fiziškai nedalyvaujant pačiam paslaugų teikėjui ir vartotojui. Įstatyme nurodyta, kad ,,vartotojai negali atsisakyti šiame skirsnyje jiems suteiktų teisių”, ir draudţiama ,,suvarţyti vartotojo teisę atsisakyti sutarties papildomais įpareigojimais, įmokomis arba bet kokiu kitu būdu ją apriboti ar panaikinti, išskyrus minėtame skirsnyje numatytus atvejus“. Įstatymas numato, kad ,,pardavėjai ir paslaugų teikėjai uţ vartotojų teisių apsaugą reglamentuojančių teisės aktų paţeidimus atsako įstatymų nustatyta tvarka“. Civiliniame kodekse įtvirtinta kredito gavėjo teisė atsisakyti sutarties, jeigu sutartyje nurodyta informacija yra klaidinanti arba joje nepateikta būtina informacija pagal Civilinį kodeksą. Šiuo atveju kredito gavėjas turi kreditą grąţinti, bet jis neprivalo mokėti sutartyje nustatytų palūkanų ir kitų mokesčių. Civilinis kodeksas numato, kad indėlio sutarties sąlyga, numatanti indėlininko atsisakymą teisės gauti indėlį pagal pirmą pareikalavimą, negalioja. 18 Lietuva Bankininkystės sektorius Rekomendacija Rekomendacijų nėra. Geroji praktika B.6 Informacijos apie prieţiūros statusą teikimas Visų rūšių reklamoje, kuri pateikiama spausdintinėje medţiagoje, televizijoje, radijuje ar kitomis priemonėmis, bankas turėtų nurodyti: a) kad jo veikla kontroliuojama; b) kontroliuojančios institucijos pavadinimą ir adresą. Aprašymas Vartotojų teisių apsaugos įstatyme nustatyta, kad sudarant finansinių paslaugų teikimo sutartį naudojant ryšio priemones, t.y. telefonu ar internetu, finansinių paslaugų teikėjas iki sutarties sudarymo privalo pateikti vartotojui informaciją apie ,,leidimą išdavusią instituciją, jos adresą, telefono, fakso numerį, elektroninio pašto, interneto tinklalapio adresus bei licencijos išdavimo datą“ (36 straipsnis). Tačiau šis reikalavimas nėra taikomas kitiems finansinių paslaugų teikėjams. Bankų įstatymo 3 straipsnyje nurodyta, kad ,,vartoti ţodį „bankas“ ar kitokius šio ţodţio junginius arba vedinius Lietuvos Respublikoje savo pavadinime, reklamoje ar kitais tikslais išimtinę teisę turi tik pagal šį Įstatymą veikiantys asmenys, išskyrus atvejus, kai akivaizdu, kad šio ţodţio vartojimas nesusijęs su licencinių finansinių paslaugų teikimu.“ Be to, 56 straipsnyje nustatytas reikalavimas, kad ,,vietose, kuriose bankas teikia finansines paslaugas klientams, kiekvienam galimam klientui laisvai prieinamoje vietoje privalo būti nurodytas banko pavadinimas ir finansinės paslaugos, kurias turi teisę teikti bankas“. Rekomendacija Vartotojų teisių apsaugos įstatymo nuostatos turėtų būti taikomos visoms finansinėms paslaugoms, ne tik toms, kurios teikiamos pagal sutartis, sudaromas naudojant ryšio priemones. Įstatyme turėtų būti nustatytas reikalavimas, kad visos finansinių paslaugų teikimo įstaigos, kurios turi veiklos licenciją, ir kurių veiklą kontroliuoja valstybės institucija, savo reklaminėje medţiagoje nurodytų, jog jų veikla yra kontroliuojama, bei kontroliuojančios institucijos pavadinimą ir adresą. Geroji praktika B.7 Terminai ir sąlygos Prieš vartotojui atidarant banko indėlio, einamąją ar paskolos sąskaitą bankas turėtų raštu pateikti vartotojui bendrąsias sutarties sąlygas ir terminus, bei sąlygas, kurios taikomos atidaromai sąskaitai. Apskritai šiose sąlygose turėtų būti nurodyta: a. duomenys apie banko taikomas bendrąsias įmokas, banko skundų nagrinėjimo tvarka, informacija apie kompensacijų schemas, kurių narys yra bankas, bei nurodytos veiksmų ir ţalos atlyginimo priemonės, kurių gali imtis bankas vartotojui nevykdant finansinių įsipareigojimų; b. informacija apie palūkanų normų, kurias moka ar kurios priskaičiuotos vartotojui, apskaičiavimo būdus, taip pat apie įmokas, nesusijusias su palūkanomis, ar mokesčius, susijusius su vartotojui siūlomu produktu, bei aptarnavimo mokesčius. Jei yra, nurodomi apribojimai dėl vartotojo sąskaitų perkėlimo bei sąskaitos uţdarymo tvarkos; c. aiškios taisyklės dėl: i) pranešimų apie neteisėtus sandorius, (ii) pavogtas banko korteles; (iii) atsakomybę; ir d. informacija turi būti pateikta aiškia kalba ir tokiu šriftu ir intervalais, kad būtų galima perskaityti kiekvieną ţodį. Aprašymas Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 36 straipsnyje numatytas reikalavimas pateikti beveik visą šią informaciją vartotojams sudarant finansinių paslaugų teikimo sutartis naudojant ryšio priemones. Vis dėlto sutartims dėl kitų finansinių paslaugų rūšių Civilinis kodeksas nustato tik dalinius informacijos pateikimo reikalavimus (pavyzdţiui, nėra reikalavimo pateikti informaciją apie kompensacijų schemas ar skundų nagrinėjimo procedūrą, ir nėra kalbama apie sutarties terminų ir sąlygų pateikimo raštu būdą, kad 19 Lietuva Bankininkystės sektorius jos būtų lengviau įskaitomos). ES direktyva dėl vartojimo kredito sutarčių nustato vartotojo teisę pareikalavus ir nemokamai pateikti kredito sutarties projekto kopiją. Šioje direktyvoje išplėsti reikalavimai dėl minimalios informacijos, kuri turi būti pateikta vartojimo kredito sutartyje (10 straipsnis), ir ji apima didţiąją dalį informacijos, kuri yra naudojama šioje gerojoje praktikoje. Rekomendacija Rekomendacijų nėra. Geroji praktika B.8 Pagrindinių faktų suvestinė Bankas turėtų turėti vieno puslapio apimties Pagrindinių faktų suvestinę, parengtą aiškia kalba, kuri taikoma visoms banko sąskaitoms, paskolų rūšims ar kitiems finansiniams produktams. Prieš atidarant banko sąskaitą ar pasirašant paskolos sutartį su banku vartotojas turėtų bankui pasirašytą patvirtinimą, kad jis (ji) iš banko gavo tokią suvestinę. Aprašymas Lietuvoje iš bankų nėra reikalaujama pateikti vartotojams vieno puslapio apimties lengvai suprantamą ir palyginamą Pagrindinių faktų suvestinę. Praktiškai bankai teikia daugiausia tokią informaciją, kuri padėtų vartotojui tinkamai įvertinti produktą. Vis dėlto neturint informacijos teikimo standartų sudėtinga palyginti skirtingų paslaugų teikėjų pasiūlymus, ir dėl to kai kurie paskolų davėjai gali pateikti nepakankamą ar neaiškią informaciją. ES Direktyva dėl vartojimo kredito sutarčių reikalauja pateikti pagrindinę informaciją apie vartojimo kredito sutartį naudojant ,,Europos tipinės informacijos apie vartojimo kreditą“ formą, siekiant palengvinti skirtingų kredito teikėjų pasiūlymų palyginimą. ES Direktyvos įgyvendinimas būtų pirmasis ţingsnis taikant šią gerąją praktiką. Hipotekinės paskolos Remiantis Europos bankų gerąja praktika, vartotojams būtų teikiama svarbiausia informacija apie finansinį produktą naudojant Europos standartinę informacijos formą (ESIS). Ši forma yra įtraukta į savanorišką Elgesio kodeksą, skirtą ikisutartinės informacijos teikimui būsto paskoloms. Šį elgesio kodeksą suderino ir priėmė Europos vartotojų asociacijos ir Europos kredito sektoriaus asociacijos, siūlančios būsto paskolas, ir pasirašė 2001 m. kovo mėn. 4 Daug bendrųjų informacijos teikimo reikalavimų, kurie nustatyti ESIS, jau yra taikomi, ir juos galima rasti finansų įstaigų interneto tinklalapiuose. Tačiau kai kurias sritis gali tekti toliau tobulinti, ypač informaciją apie visas įmokas ir mokesčius, kuriuos gali tekti mokėti vartotojui, tokius kaip įvertinimo mokesčiai, administravimo mokesčiai ir išankstinio kredito grąţinimo mokestis, kurie taikomi įsigijus finansinį produktą. Be to, skiriasi konkreti informacija, kurią pateikia įvairūs kredito davėjai, ir dėl to sunku palyginti pasiūlymus. Rekomendacija Turėtų būti parengtos Pagrindinių faktų suvestinės visiems finansiniams produktams (net tik vartojimo kreditui). Jose turėtų būti pateikta esminė ir apibendrinta informacija, kuri leistų greičiau palyginti skirtingus produktus ir pasiūlymus. Tokias suvestines galėtų parengti Lietuvos bankų asociacija. Atsiţvelgiant į tai, kad Europos Komisija skatina Elgesio kodeksų taikymą ir tvarko skundus nagrinėjančių institucijų registrą, būtų geriausia, jei Kodekso nuostatų 4 Elgesio kodeksą ir ESIS galima rasti šiame tinklalapyje http://ec.europa.eu/internal_market/finservices- retail/docs/home-loans/agreement_en.pdf 20 Lietuva Bankininkystės sektorius įgyvendinimu ir ESIS parengimu uţsiimtų Lietuvos bankų asociacija – tai būtų geriausias būdas taikyti šią gerąją praktiką. 5 Geroji praktika B.9 Reklamos ir pardavimo praktika a. Bankai turėtų uţtikrinti, kad reklamos ir pardavimo informacija ir jos pateikimo tvarka neklaidintų vartotojų. b. Visa reklamos ir pardavimo informacija turėtų būti visuomenės nariams lengvai skaitoma ir suprantama. c. Bankai turėtų būti pagal įstatymą atsakingi uţ visus reklamos ir pardavimo informacijos teiginius. Aprašymas Lietuvos Respublikos nesąţiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatyme draudţiama klaidinanti komercinė veikla, įskaitant reklamą ir rinkodarą. Kaip teigiama 2 straipsnyje, šio įstatymo reikalavimus paţeidę komercinės veiklos subjektai atsako šiame ir kituose įstatymuose nustatyta tvarka. Lietuvos Respublikos reklamos įstatyme (2000 m. liepos 18 d. įstatymas Nr. VIII-1871 su 2008 m. sausio 11 d. įstatymo Nr. X- 1414 pakeitimais) pakartotas klaidinančios reklamos draudimas ir pabrėţta reklamos teisingumo ir išsamumo svarba. Uţ šių įstatymo nuostatų dėl klaidinančios ir lyginamosios reklamos įgyvendinimą atsako Lietuvos Respublikos Konkurencijos taryba. Uţ kitų šių įstatymų nuostatų įgyvendinimą atsako LR VVTAT. Tačiau finansų įstaigos nėra teisiškai atsakingos uţ visus reklamos ir pardavimo informacijos teiginius. Hipotekinės paskolos Lietuvoje išaugus hipotekinių (būsto) paskolų rinkai hipotekinių paskolų makleriai pradėjo atlikti tarpininkų vaidmenį įsigyjant hipotekinį turtą. Makleriai vertinami kaip papildomas bankų rinkodaros kanalas. Jei vartotojas įsigyja banko produktą per maklerius, pastarieji gauna iš banko komisinius, tačiau garantijos sut eikimo procese nedalyvauja. Makleriai save vertina kaip paslaugų vartotojams teikėjus, paaiškinančius visų siūlomų produktų terminus ir sąlygas, ir pateikiančius apie juos detalią informaciją. Nors kalbama tik apie ribotą produktų skaičių, ši paslauga kai kuriems vartotojams gali būti naudinga6. Netinkamo pardavimo rizika yra maţa, nes bankas gauna visas garantijas. Rekomendacija Įstatyme turėtų būti įtvirtintos konkrečios nuostatos, pagal kurias bankai būtų įstatymiškai atsakingi uţ visus reklamos bei pardavimo informacijos teiginius. Geroji praktika B.10 Garantijos Jokioje banko reklamoje faktinė ar būsima uţ indėlį mokama palūkanų norma neturėtų būti įvardinta kaip garantuota ar iš dalies garantuota, nesant: a. įstatymiškai įgyvendinamos sutarties tarp banko ir tokią garantiją suteikusios trečiosios šalies, b. reklamos skelbime nurodytos: i) garantijos apimties, ii) garantiją suteikiančios šalies pavadinimo arba vardo, pavardės ir adreso, iii) jei ši šalis kaip nors susijusi su banku – tikslaus tokio ryšio pobūdţio. Aprašymas Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo 5 straipsnyje nurodyta, kad sprendţiant, ar 5 Institucijų, kurios laikosi Europos elgesio kodekso nuostatų, registrą galima rasti paspaudus nuorodą http://ec.europa.eu/internal_market/finservices-retail/home-loans/code_en.htm 6 Ţr. http://www.paskolu-brokeriai.lt/en/index.php, kur apibūdinti tipiniai Lietuvos hipotekinių (būsto) paskolų brokeriai ir jų siūlomos paslaugos. 21 Lietuva Bankininkystės sektorius reklama klaidinanti, reikia ypač atsiţvelgti į informaciją apie paslaugų įsigijimo ir vartojimo (naudojimo) sąlygas – kainą ar jos apskaičiavimo būdą, ar konkreti kaina pranašesnė, į mokėjimo, pristatymo, kompensavimo sąlygas, garantijas, keitimo, remonto, aptarnavimo sąlygas ir poreikį. Rekomendacija Sektoriaus gerosios praktikos kodeksu reikėtų apriboti ţodţio „garantija“ vartojimą reklamoje, išskyrus atvejus, kai garantijas galima įstatymiškai įgyvendinti ir kai reklamoje nurodomas garantijos pobūdis. Geroji praktika B.11 Profesinė kompetencija a. Norint išvengti neteisingų faktų pateikimo vartotojui, tiesiogiai su vartotojais dirbantys ar banko reklamos skelbimus (ar kitas išorinės informacijos platinimo priemones) rengiantys arba banko paslaugų ar produktų rinkodara uţsiimantys banko darbuotojai turėtų būti susipaţinę su tokiam darbui keliamais įstatymų, norminių aktų ir elgesio kodekso reikalavimais ir detalia informacija apie visas darbuotojo pardavinėjamas ar reklamuojamas banko paslaugas ar produktus. b. Prieţiūros institucijos ir bankų sektoriaus asociacijos turėtų bendradarbiauti siekdamos nustatyti ir administruoti maţiausius kompetencijos reikalavimus, keliamus: a) tiesiogiai su vartotojais dirbantiems, b) pagrindinių faktų suvestines ar banko reklamą rengiantiems ar c) banko paslaugų ir produktų rinkodara uţsiimantiems banko darbuotojams. Aprašymas Nuostatos, kuria būtų reikalaujama taikyti šią gerąją praktiką, nėra. Rekomendacija Prieţiūros institucijos ir profesinės asociacijos turėtų parengti visų finansinių paslaugų pardavėjų kompetencijos standartus ir mokymus. C DALIS KLIENTŲ SĄSKAITŲ TVARKYMAS IR APTARNAVIMAS Geroji praktika C.1 Išrašai a. Negavęs išankstinio kliento pasirašyto raštiško įgaliojimo elgtis priešingai, bankas kas mėnesį parengia ir pateikia klientui kiekvienos kliento sąskaitos banke išrašą. Išraše reikėtų: i) išdėstyti visas ataskaitinio laikotarpio sąskaitos operacijas; ir ii) pateikti detalią informaciją apie ataskaitiniu laikotarpiu sąskaitai taikytą palūkanų normą (-as). b. Kiekviename kredito kortelės sąskaitos išraše reikėtų nurodyti maţiausią reikiamą įmokos sumą ir bendrą palūkanų sumą, kuri susikaups kortelės turėtojui įmokėjus tik maţiausią reikiamą įmokos sumą. c. Kiekviename hipotekinės ar kitos paskolos sąskaitos išraše turi būti aiškiai nurodyta per ataskaitinį laikotarpį sumokėta paskolos suma, likusi išmokėti suma, kiek mokėjimas padengia pagrindinės paskol os sumą ir kiek – palūkanų, ir, jei reikia, susikaupusi iki to meto sumokėtų mokesčių suma. d. Bankas turėtų informuoti klientą apie ilgą bet kurios kliento sąskaitos nenaudojimą ir, jei sąskaitos lėšas numatyta pervesti valstybei, prieš pagrįstą terminą apie tai įspėti klientą raštu. e. Investuotojui pasirašius, kad nori gauti išrašus elektronine forma, tokie išrašai turi būti lengvai skaitomi ir pateikti lengvai suprantama forma. Aprašymas Formalių reikalavimų vartotojams siųsti nuolatinius išrašus ir nuolat juos informuoti 22 Lietuva Bankininkystės sektorius nėra. Rekomendacija Reikėtų reikalauti, kad maţiausiai kartą per metus bankai vartotojams išsiųstų detalią įmokų ir vartotojo sumokėtų palūkanų suvestinę bei likusios skolos grąţinimo įmokų planą. Geroji praktika C.2 Pranešimas apie palūkanų normų ir su palūkanomis nesusijusių mokesčių pasikeitimus Bankas savo klientus turėtų raštu informuoti apie: a. kliento sąskaitai taikomų mokėtinų ar priskaičiuotų palūkanų normos pasikeitimą. Tai būtina padaryti kaip įmanoma greičiau; b. kliento sąskaitai taikomų mokėtinų ar priskaičiuotų su palūkanomis nesusijusių mokesčių pasikeitimą. Tai būtina padaryti prieš įsigaliojant naujiems mokesčiams; c. klientas turi turėti teisę atsisakyti sutarties, jei pasikeitusios sąlygos jam nepriimtinos. Aprašymas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.887 straipsnyje nustatyta, kad vartojimo kredito sutartyje turi būti nurodyta „metinės kredito grąţinimo normos keitimo sąlygos ir tvarka, jeigu tokia galimybė yra nustatyta sutartyje, su sąlyga, kad pakeitimų negali daryti kredito davėjas vienašališkai.“ Be to, pagal šį straipsnį reikalaujama, kad sutarties galiojimo laikotarpiu kredito gavėjas būtų informuojamas apie metinę palūkanų normą ir mokesčius, taikomus nuo sutarties sudarymo, ir sąlygas, kuriomis jie gali būti keičiami. Be to, straipsnyje konstatuojama, kad: „sutarties galiojimo metu kredito gavėjas informuojamas apie kiekvieną metinės palūkanų normos arba panašių išlaidų pasikeitimą tuo metu, kai tokie pasikeitimai įvyksta.“ Rekomendacija Šias nuostatas galima būtų tobulinti – nurodyti, prieš kiek laiko vartotoją reikėtų įspėti apie su palūkanomis nesusijusių mokesčių pasikeitimus, ir aiškiai numatyti, kad vartotojas turi teisę atsisakyti sutarties, jei pasikeitusios sąlygos jam nepriimtinos. Geroji praktika C.3 Klientų duomenų registracija Bankas turėtų registruoti duomenis apie banko klientus ir pateikti tokią informaciją: a. visų dokumentų, kurių reikia kliento tapatybei nustatyti ir jam trumpai apibūdinti, kopijas; b. kliento adresą, telefono numerį ir visą kitą kontaktinę informaciją; c. visą su klientu susijusią informaciją ar dokumentus, parengtus vykdant kokį nors įstatymą, norminį aktą ar kodeksą; d. detalią informaciją apie visas klientui banko suteiktas paslaugas ir produktus; e. banko ir kliento korespondencijos kopijas ir kitą klientui pateiktą informaciją apie klientui siūlytas ar teiktas paslaugas ar produktus; f. visus kliento uţpildytus, pasirašytus ir bankui pateiktus dokumentus ir prašymus; g. visus originalius dokumentus, kuriuos klientas pateikė bankui su prašymu dėl banko paslaugos ar produkto; h. kitą aktualią informaciją apie klientą. Įstatyme ar norminiame akte turėtų būti numatytas maţiausias leistinas tokių registracijos duomenų saugojimo terminas, per kurį klientui turi būti leidţiama nemokamai susipaţinti su šiais duomenimis. Aprašymas Lietuvos Respublikos pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatyme aptariami informacijai keliami reikalavimai: jame nustatyta, kad finansų įstaigos turi 10 metų saugoti informaciją apie klientus, vykdančius tam tikrą piniginę ribą viršijančias arba įtartinomis laikomas operacijas. 23 Lietuva Bankininkystės sektorius Rekomendacija Bankų norminiuose aktuose reikėtų nurodyti reikalavimus dėl klientų registracijos duomenų saugojimo terminų. Geroji praktika C.4 Čekiai Čekių išdavimo ir apmokėjimo tvarką reikėtų grįsti aiškiomis įstatymu ir norminiais aktais nustatytomis taisyklėmis, kuriose, be kita ko, būtų nustatyti pagrįsti reikalavimai: a. bankui, kuriame esančios sąskaitos turėtojas išrašo čekį, kuriam apmokėti sąskaitoje neuţtenka lėšų; b. bankui, kurio klientas nori išgryninti ar deponuoti sumą čekio, kuriam apmokėti, kaip nustatoma vėliau, sąskaitoje neuţtenka lėšų; c. dėl kliento informavimo, jam atidarant einamąją sąskaitą, apie čekio išrašymo pasekmes, kai sąskaitoje trūksta lėšų; d. dėl kliento sąskaitos kreditavimo ir kreditavimo termino, kai apmokamas kliento pateiktas apmokėti čekis; e. dėl čekio išrašymo ir apmokėjimo įforminimo mokesčių ribojimo; f. dėl aiškių vartotojų apsaugos taisyklių, įskaitant klaidų taisymo tvarką. Aprašymas Lietuvoje čekiai plačiai nenaudojami. 2007 m. pabaigoje, palyginti su 2006 m., operacijų su čekiais skaičius sumaţėjo 8 proc. iki 280 000, o tai sudarė tik 0,1 proc. visų negrynųjų pinigų operacijų Lietuvoje. Teisinė čekių bazė – 1999 m. Lietuvos Respublikos čekių įstatymas, kuriuo buvo priimtos Ţenevos konvencijos dėl čekių ir vekselių. Rekomendacija Rekomendacijų nėra. Geroji praktika C.5 Elektroniniai lėšų pervedimai ir perlaidos a. Reikėtų aiškių taisyklių dėl elektroninio lėšų pervedimo operacijų šalių teisių, įsipareigojimų ir pareigų. b. Bankai turėtų pateikti informaciją apie elektroninio lėšų pervedimo bei perlaidų kainas ir paslaugų savybes lengvai prieinama ir suprantama forma. Kiek įmanoma, šioje informacijoje reikėtų nurodyti: i) bendrą kainą (pvz., siuntėjo ir gavėjo mokesčius, uţsienio valiutų keitimo kursus ir kitas sąnaudas); ii) kiek laiko reikės lėšoms gavėjui pasiekti; iii) siuntėjo ir gavėjo aptarnavimo vietas; iv) lėšų pervedimo paslaugų klientui terminus ir sąlygas. c. Siekiant uţtikrinti visišką skaidrumą, reikėtų pasirūpinti, kad lėšų siuntėjas aiškiai suprastų, ar paslaugos kaina ir kiti aspektai keisis priklausomai nuo įvairių aplinkybių. Bankas šią informaciją turi suteikti nekeldamas vartotojui jokių reikalavimų. d. Reikėtų teisinės nuostatos, kuria būtų reikalaujama dokumentuoti elektroninių lėšų pervedimus. e. Reikėtų nustatyti aiškias, viešai prieinamas ir paprastai taikomos procedūras dėl klaidų ir sukčiavimo atvejų. f. Valdţios institucijoms reikėtų skatinti pastangas padėti vartotojams įsigilinti į elektroninių pervedimų ir perlaidų rinką, pavyzdţiui, lyginamosios informacijos teikimą ar šviečiamųjų kampanijų vykdymą. Aprašymas a. Paslaugų teikėjų ir klientų pareigos nustatytos Lietuvos Respublikos mokėjimų įstatymo 7 straipsnyje. 20 straipsnyje konkrečiai išdėstytos elektronines mokėjimo priemones naudojančių „kredito įstaigų“ ir šių priemonių naudotojų pareigos. 21 24 Lietuva Bankininkystės sektorius straipsnyje numatyti civilinės atsakomybės uţ šalių sutartinių įsipareigojimų nevykdymą nustatymo principai. Tačiau Lietuvos Respublikos mokėjimų įstatymas taikomas tik „kredito įstaigoms“ (t. y. depozitoriumų įstaigoms pagal Lietuvos Respublikos finansų įstaigų įstatymo sąvoką). b. Kredito įstaigos įsipareigojimai dėl informacijos vartotojams teikimo išdėstyti 6 straipsnyje. Jie atitinka Gerosios praktikos C-6b dalį, išskyrus iii ir iv punktus. c. Šie įsipareigojimai aptarti Lietuvos Respublikos mokėjimų įstatymo 7 straipsnyje. d. 20 straipsnyje reikalaujama, kad kredito įstaigos registruotų informaciją apie elektroninius mokėjimo pervedimus taikydamos procedūras ir priemones, uţtikrinančias registruotos informacijos saugumą ir patikimumą. Šios informacijos saugojimo terminas atitinka nustatytą apskaitos dokumentų saugojimo terminą. e. Ginčų sprendimo procedūros aptartos Lietuvos Respublikos mokėjimų įstatymo 22 ir 23 straipsniuose. f. Programos, padedančios perlaidų (ar kitų elektroninių lėšų pervedimų) paslaugų vartotojus informuoti apie tokių paslaugų kainas, nėra. Rekomendacija Kadangi numatoma keisti Lietuvos Respublikos mokėjimų įstatymą, atitinkamą praktiką reikėtų taikyti visiems mokėjimo paslaugų teikėjams, įskaitant finansų įstaigas, kurių kredito įstaigų sąvoka neapima. Geroji praktika C.6 Skolų išieškojimas a. Bankai, bankų atstovai ir tretieji asmenys neturėtų banko klientų skolų išieškoti prievarta, įskaitant klientams pateikiamus klaidingus teiginius, jiems taikomus nesąţiningus išieškojimo būdus arba klaidingos kredito informacijos teikimą kitiems asmenims. b. Sudarant banko ir kliento paskolos sutartį, pagal kurią suteikiama paskola, banko klientui reikėtų nurodyti paskolos, kuri gali būti išieškoma banko vardu, rūšis, tokią skolą galinčius išieškoti asmenis ir jos išieškojimo būdus. c. Skolų išieškotojai, susisiekę su trečiaisiais asmenimis dėl banko kliento įsiskolinimų, turėtų juos informuoti apie: i) skolų išieškotojo teisę tai daryti; ir ii) skolų išieškotoją dominančios informacijos pobūdį. Aprašymas Nei Lietuvos Respublikos civilinio kodekso dalyje apie vartojimo kreditą, nei Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2008/48/EB dėl vartojimo kredito sutarčių nuostatų apie skolų išieškojimo būdus nėra. Hipotekinės paskolos Kaip paţymėta Europos rekonstrukcijos ir plėtros banko studijoje, kurioje lyginami įvairių pereinamojo laikotarpio šalių procesai, įkeisto turto išpirkimo teisės anuliavimo procesas yra santykinai greitas ir veiksmingas7. Šį procesą reglamentuojančių norminių aktų nėra, tačiau, siekdami išvengti įkeisto turto išpirkimo teisės anuliavimo, bankai taiko daug priemonių. Standartinis procesas yra toks: pradelsus mokėjimą per 2 savaites bankas išsiunčia atitinkamą laišką. Į laišką nesureagavus dar po 30 dienų, klientui skambinama telefonu. Klientui vėl nesureagavus, išsiunčiamas galutinis įspėjimas. Tada gali būti pradėtas įkeisto turto išpirkimo teisės anuliavimo procesas. Jam vykstant bylą nagrinėja hipotekinių paskolų srityje besispecializuojantis teisėjas. 7 Ţr. Europos rekonstrukcijos ir plėtros bankas, Mortgage in Transition Economies: The Legal Framework for Mortgages and Mortgage Securities (Hipotekinės paskolos pereinamojo laikotarpio ekonomikose: Hipotekos teisinė sistema ir hipoteka uţtikrinti vertybiniai popieriai), 2007 25 Lietuva Bankininkystės sektorius Jei paskola apdrausta UAB „Būsto paskolų draudimas,“ taikomas kiek kitoks įkeisto turto išpirkimo teisės anuliavimo procesas. Jei per 30 dienų paskolos gavėjas nepradeda nuolat mokėti bankui, tokią paskolą perima ir kompensaciją paskolos davėjui išmoka UAB „Būsto paskolų draudimas.“ Tokiu atveju UAB „Būsto paskolų draudimas“ mokėjimo sunkumams spręsti taiko nustatytą paskolos restruktūrizavimo procesą. Praktiškai, atsiţvelgiant į išaugusias nekilnojamojo turto kainas, paskolų sąlygų lengvinimas ir paskolų restruktūrizavimas tapo norma. Nuo įsteigimo UAB „Būsto paskolų draudimo“ išmokėjo tik 70 išmokų. Rekomendacija Prievartinio skolų išieškojimo draudimą reikėtų įtraukti į teisės aktus, rengiamus Europos Sąjungos direktyvai dėl vartojimo kredito sutarčių įgyvendinti. Hipotekinės paskolos Įkeisto turto išpirkimo teisės anuliavimo sistemą galima būtų gerinti. Tačiau toks gerinimas greičiausiai reikštų, jog būtų susitarta dėl standartinių veiksmų ir jų taikymo tvarkos siekiant uţtikrinti, kad prieš anuliuojant įkeisto turto išpirkimo teisę vartotojas gautų visas galimybes išspręsti savo finansinius sunkumus. Hipotekinių paskolų srityje veikiantys asmenys galėtų susitarti dėl to, kokių veiksmų ir kokia seka reikėtų imtis8. Šiuo metu rengiamas fizinių asmenų bankroto įstatymas. Tai Jungtinėje Karalystėje ir JAV plačiai aptariamas klausimas. Yra dvi hipotekinių įsiskolinimų reguliavimo minties mokyklos. Pirmasis poţiūris: vartotojas padaro viską, ką gali, kad toliau valdytų būstą, ir kai anuliuojama teisė išpirkti įkeistą turtą, o po to dar siekiama išieškoti įsiskolinimą, namų ūkis negali atgauti finansinio stabilumo. Kitas poţiūris: jei dėl turto vertės rinkoje sumaţėjimo paskolos gavėjas įsiskolina hipotekinės paskolos teikėjui, paskolos gavėjui gali būti pernelyg paprasta tiesiog įteikti namo raktus ir taip išvengti įsiskolinimo paliekant neigiamos būsto kainos nuostolius bankui. Rekomendacija: laikytis vidurio ir, anuliavus teisę išpirkti įkeistą turtą, ne visiškai nurašyti įsiskolinimą, bet pagal paskolos gavėjo mokumą parengti riboto 5 metų termino įsiskolinimo išmokėjimo planą. Šiam terminui pasibaigus paskolos davėjas nurašytų likutinius įsiskolinimus. D DALIS PRIVATUMAS IR DUOMENŲ APSAUGA Geroji praktika D.1 Kliento informacijos konfidencialumas ir saugumas Klientai turi teisę tikėtis, kad bus išlaikytas jų finansinių operacijų konfidencialumas. Įstatymu reikėtų reikalauti, kad bankai uţtikrintų asmens duomenų konfidencialumą, apsaugotų juos nuo neleistino naudojimosi ir numatomų grėsmių ar pavojų, kylančių tokios informacijos saugumui ir vientisumui. Aprašymas Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse reikalaujama, kad bankai garantuotų banko sąskaitos, indėlio, visų su jais susijusių operacijų ir kliento slaptumą (6.925 straipsnis). Be to, Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo 30 straipsniu reikalaujama: „Duomenų valdytojo, duomenų tvarkytojo ir jų atstovų darbuotojai, kurie tvarko asmens duomenis, privalo saugoti asmens duomenų paslaptį, jeigu šie asmens duomenys neskirti skelbti viešai. Ši pareiga galioja pasitraukus iš valstybės tarnybos, perėjus dirbti į kitas pareigas arba pasibaigus darbo ar sutartiniams santykiams.“ 8 Ţr. JAV Būsto ir miestų plėtros departamento ataskaitą „Providing Alternatives to Mortgage Foreclosure: A Report to Congress” (Teisės išpirkti hipotekinės paskolos pagrindais įsigytą būstą anuliavimo alternatyvos: Pranešimas Kongresui), 1996. Nors ataskaita parengta daugiau kaip prieš 10 metų ir joje aptariama JAV sistema, joje yra daug aktualių ir bet kokiai hipotekinių paskolų rinkai taikytinų procesų bei pasirinkčių. Ţr. www.huduser.org/publications/hsgfin/mortgage.html 26 Lietuva Bankininkystės sektorius Dėl duomenų saugumo Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymu nustatyta, kad duomenų valdytojas ir duomenų tvarkytojas privalo įgyvendinti tinkamas organizacines ir technines priemones, skirtas asmens duomenims apsaugoti nuo atsitiktinio ar neteisėto sunaikinimo, pakeitimo, atskleidimo, taip pat nuo neteisėto tvarkymo. Minėtos priemonės turi uţtikrinti tokį saugumo lygį, kuris atitiktų saugotinų asmens duomenų pobūdį ir jų tvarkymo keliamą riziką. Rekomendacija Rekomendacijų nėra. Geroji praktika D.2 Informacijos apie klientą teikimas a. Bankas turėtų raštu informuoti klientą: i) apie su trečiaisiais asmenimis tvarkomus reikalus, dėl kurių bankas turi teikti kurios nors kliento sąskaitos informaciją, pavyzdţiui, gavęs teisėtą kredito informacijos biuro paklausimą; ir ii) kaip jis naudos ir teiks kliento asmeninę informaciją. b. Jokiems banko padaliniais nesantiems tretiesiems asmenims bankai neturi teikti klientų asmeninės ir sąskaitų informacijos ar jos parduoti telerinkodaros ar tiesioginės rinkodaros paštu tikslais. c. Įstatymu reikėtų numatyti banko klientui galimybę neleisti bankui teikti tam tikros informacijos apie jį ir reikalavimą klientą raštu informuoti apie atitinkamas jo teises prieš pirmą kartą bankui teikiant tokią informaciją. d. Įstatymu reikėtų drausti teikti informaciją apie banko klientus tretiesiems asmenims. Aprašymas Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo 23 straipsnyje nustatytos vartotojo teisės: ţinoti (būti informuotam) apie savo asmens duomenų tvarkymą; susipaţinti su savo asmens duomenimis ir jų tvarkymu; reikalauti ištaisyti, sunaikinti jo asmens duomenis arba sustabdyti jo asmens duomenų tvarkymo veiksmus ir nesutikti, kad būtų tvarkomi jo asmens duomenys. 22 straipsnyje apie duomenų tvarkymą mokumo įvertinimo tikslais konstatuojama, kad duomenų valdytojai turi teisę tvarkyti ir atskleisti skolininkų, kurie neįvykdė finansinių įsipareigojimų, duomenis ir asmens kodą atitinkamiems tretiesiems asmenims. Duomenų valdytojas gali atskleisti skolininko asmens duomenis tik po to, kai praėjus 18 kalendorinių dienų nuo raštiško priminimo skolininkui apie jo įsipareigojimų nevykdymą išsiuntimo įsiskolinimas nepadengiamas ir jo terminas nepratęsiamas. Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatyme teigiama, kad asmens duomenis galima tvarkyti tiesioginės rinkodaros tikslais, jei duomenų subjektas su tuo sutiko ir tik jei renkant duomenis nustatytas asmens duomenų saugojimo terminas (14 straipsnis). Rekomendacija Rekomendacijų nėra. Geroji praktika D.3 Leistino duomenų teikimo atvejai Įstatymu reikėtų nustatyti: a. konkrečias taisykles ir procedūras dėl banko klientų duomenų teikimo valstybės institucijoms; b. kaip valstybės institucijos gali ir kaip negali elgtis su tokiais duomenimis; c. šių taisyklių ir procedūrų galimas išimtis; ir d. bankams ir valstybės institucijoms taikomas nuobaudas uţ šių taisyklių ir procedūrų nesilaikymą. Aprašymas Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse nustatyta, kad informacija, sudaranti banko paslaptį, gali būti atskleista tik patiems klientams ar jų atstovams, o įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka – atitinkamoms valstybės valdţios institucijoms, pareigūnams ir kitiems asmenims. Be to, Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse numatyta: jeigu bankas atskleidţia banko paslaptį, klientas turi teisę reikalauti, kad 27 Lietuva Bankininkystės sektorius bankas atlygintų tuo padarytus nuostolius. Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatyme nustatyti atvejai, kada duomenų subjekto teisės dėl asmens duomenų gali nebūti įgyvendintos: kai reikia uţtikrinti valstybės saugumą ar gynybą, viešąją tvarką, nusikalstamos veikos prevenciją, tyrimą, nustatymą ar baudţiamąjį persekiojimą; svarbius valstybės ekonominius ar finansinius interesus; tarnybinės ar profesinės etikos paţeidimų prevenciją, tyrimą ir nustatymą; duomenų subjekto ar kitų asmenų teisių ir laisvių apsaugą. Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatyme nustatyta, kad duomenų valdytojams, duomenų tvarkytojams ir kitiems asmenims, paţeidusiems šį įstatymą, taikoma įstatymuose nustatyta atsakomybė. Be to, vartotojas, patyręs ţalą dėl neteisėto asmens duomenų tvarkymo, turi teisę reikalauti atlyginti jam padarytą turtinę ir neturtinę ţalą. Šios ţalos dydį nustato teismas. Rekomendacija Įstatyme turėtų būti įtvirtintos išsamios nuostatos, kuriomis būtų reguliuojamas valstybės institucijų asmens duomenų naudojimas. Geroji praktika D.4 Kredito informacija Kredito informacijos sistemas turėtų tinkamai priţiūrėti pakankamus sprendimų įgyvendinimo įgaliojimus turinčios prieţiūros insti tucijos. Aprašymas Šiuo metu Lietuvos kredito informacijos sistema dar tik pradedama kurti. Lietuvos Bankas tvarko didelę Lietuvos Respublikoje išduotų paskolų duomenų bazę. (Ţr. Lietuvos Banko valdybos 1995 m. gruodţio 21 d. nutarimą Nr. 125 „Dėl paskolų rizikos duomenų bazės tvarkymo taisyklių“ su 2002 m. lapkričio 14 d. nutarimo Nr. 144 pakeitimais.) Nutarimo 11 straipsnyje nutarta, kad informacija apie visas paskolas ir finansinę išperkamąją nuomą, jei suma viršija 50 000 Lt, turi būti pateikiama į Lietuvos Banko administruojamą paskolų rizikos duomenų bazę. Tai reiškia, kad nepateikiama informacija apie daugumą vartojimo paskolų (automobilių, kurių vertė gali viršyti 50 000 Lt, įsigijimas paprastai finansuojamas ne vartojimo paskolomis, o išperkamąja nuoma). Ši informacija daugiausia apsiriboja neigiama (susijusia su neįvykdytais įsipareigojimais) informacija. Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse neaptartos kredito informacijos sistemos. Tačiau Europos Sąjungos direktyvoje dėl vartojimo kredito sutarčių kredito informacijos sistemos nurodytos. Kredito teikėjas sprendimus dėl vartotojo kreditingumo turi priimti remdamasis tiesiogiai iš jo gaunama informacija ir patikrinęs atitinkamoje duomenų bazėje (8 straipsnis). 9 straipsnyje numatyta, kad prieiga prie duomenų bazių suteikiama visiems licencijuotiems visų valstybių narių paskolų teikėjams (taip stiprinamas bendradarbiavimas tarp valstybių). Vartotojas informuojamas apie sprendimą nesuteikti paskolos, jei jis priimtas remiantis duomenų bazių informacija. Atsiţvelgiant į pareigą vertinti vartotojų kreditingumą, kokio nors pobūdţio vartotojų duomenų bazės kūrimas neišvengiamas. Vartotojų apsauga uţtikrinama Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymu. 17 straipsnyje numatyta vartotojo teisė ţinoti (būti informuotam) apie savo asmens duomenų tvarkymą, susipaţinti su savo asmens duomenimis ir jų tvarkymu; reikalauti ištaisyti jo asmens duomenis ir nesutikti, kad jie būtų tvarkomi (pvz., tiesioginės rinkodaros tikslais). Įstatymą įgyvendina Lietuvos Respublikos valstybinė duomenų apsaugos inspekcija. Ji administruoja Asmens duomenų valdytojų valstybės registrą ir priima skundus pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymą. Reikėtų pagreitinti Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo apribojimų panaikinimą siekiant sudaryti sąlygas visaverčių kredito informacijos biurų veiklai. Rekomendacija Kuriamą kredito informacijos priemonę turėtų atidţiai priţiūrėti Lietuvos Bankas. 28 Lietuva Bankininkystės sektorius Plėtojantis kredito reitingų sistemoms, kuriose iš dalies naudojama kredito biurų informacija, reikės vengti galinčios diskriminuoti informacijos naudojimo (pvz., informacijos apie rasę, religinius įsitikinimus, lytį ir t. t.). Visoms kredito informacijos priemonėms reikėtų skrupulingai taikyti Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymą. E DALIS GINČŲ SPRENDIMO MECHANIZMAI Geroji praktika E.1 Vidaus skundų nagrinėjimo tvarka a. Siekiant tinkamai administruoti klientų skundus kiekviename banke turėtų būti rašytinė skundų nagrinėjimo tvarka, o jos santrauką reikėtų pateikti viršuje B.7 punkte nurodytuose banko terminuose ir sąlygose. b. Netrukus po skundo gavimo dienos bankas turėtų: i) klientui / skundo teikėjui raštu patvirtinti, kad gavo skundą; ir ii) nurodyti skundo teikėjui vardus ir pavardes vieno ar daugiau asmenų, kuriuos bankas paskiria nagrinėti skundo iki jį išsprendţiant ar iki išnaudojant vidaus skundų nagrinėjimo galimybes. c. Bankas skundo teikėjui turėtų nuolat ir daţnai teikti naujausią raštišką informaciją apie skundo nagrinėjimo paţangą. d. Per kelias darbo dienas nuo skundo išnagrinėjimo bankas klientą / skundo teikėją turėtų raštu informuoti apie nagrinėjimo rezultatą ir, jei taikytina, paaiškinti klientui / skundo teikėjui pateikto pasiūlymo ar susitarimo sąlygas. e. Bankas, gavęs skundą ţodţiu, klientui / skundo teikėjui turėtų pasiūlyti galimybę vertinti tokį skundą kaip raštišką ir jam taikyti viršuje nurodytą tvarką. Tačiau bankas negali reikalauti, kad skundas būtų surašytas raštu. f. Bankas turėtų nuolat registruoti visus gaunamus skundus, kuriems taikoma skundų nagrinėjimo tvarka. Registruojant skundus reikėtų uţfiksuoti skundo teikėjo duomenis, skundo pobūdį, pridėti banko atsakymo (-ų) kopijas, visos atitinkamos korespondencijos ar įrašų kopijas, nurodyti skundo sprendimo veiksmus, ar skundas išspręstas, o jei taip – kuo remiantis. Banko prieţiūros institucijos reikalavimu bankas turėtų leisti susipaţinti su šiais registracijos duomenimis. Aprašymas Reikalavimo bankams turėti rašytinę vidaus skundų nagrinėjimo tvarką nėra. Šiuo metu visose didţiausiose finansų įstaigose yra skundų skyriai, tačiau nereikalaujama, kad juos turėtų visi finansinių paslaugų teikėjai, ir ne visi finansinių paslaugų teikėjai juos turi. Rekomendacija Pasirašant sutartį klientą reikėtų informuoti apie skyriaus (ar asmens), į kurį reikėtų kreiptis su visais paklausimais, skundais ir dėl visų ginčų, pavadinimą (vardą, pavardę). Terminuose ir sąlygose reikėtų pateikti ir skundų nagrinėjimo tvarkos santrauką. Reikėtų reikalauti, kad visos finansų įstaigos turėtų vidaus skundų nagrinėjimo tvarką ir nuolat registruotų visus gaunamus skundus, kuriems ji taikoma. Elgesio kodeksuose reikėtų pateikti rekomendacijas, per kiek dienų finansų įstaigoms reikėtų pateikti atsakymą į paprastą skundą ir per kokį ilgesnį laikotarpį – į sudėtingą. Geroji praktika E.2 Oficialieji ginčų sprendimo mechanizmai a. Reikėtų sistemos, per kurią banko klientas galėtų kreiptis į trečiąją šalį – bankų ombudsmeno ar lygiavertę įstaigą – siekdamas nebrangiai ir veiksmingai apginti savo teises, jei jis nepatenkintas skundo sprendimu pagal E.1 punkte nurodytą tvarką. b. Visų bankų terminuose ir sąlygose, nurodytuose B.7 punkte, reikėtų 29 Lietuva Bankininkystės sektorius informuoti, kad yra bankų ombudsmeno ar lygiavertė įstaiga, ir išdėstyti joje taikomą tvarką. c. Bankų ombudsmeno ar lygiavertė įstaiga turėtų būti nešališka ir veikti nepriklausomai nuo skiriančiosios institucijos, bankų sektoriaus ar konkretaus banko, dėl kurio pateiktas skundas. d. Visų bankų terminuose ir sąlygose, nurodytuose B.7 punkte, reikėtų informuoti, kad bankų ombudsmeno ar lygiavertės įstaigos sprendimas bankui, dėl kurio pateiktas skundas, yra privalomas, ir nurodyti tokio sprendimo įgyvendinimo mechanizmą. Aprašymas Šiuo metu tarp valdţios institucijų (Lietuvos Respublikos draudimo prieţiūros komisijos, Lietuvos Respublikos vertybinių popierių komisijos ir VVTAT) nėra suderinto vartotojų finansinių paslaugų ginčų sprendimo proceso, jis nevientisas ir pačioje VVTAT (skiriasi mokėjimų ir vartojimo kreditų ginčų sprendimų procesai). VVTAT priima kredito įstaigai privalomus sprendimus dėl mokėjimo ginčų, tačiau jais nepatenkinti vartotojai turi teisę kreiptis į teismą. Vartojimo kredito ginčų atveju VVTAT sprendimai yra tik patariam pobūdţio. Hipotekinės paskolos Šiuo metu, atsiţvelgiant į tai, kad hipotekinėms paskoloms netaikomos vartojimo kredito nuostatos, oficialaus vartotojų ginčų dėl hipotekinių paskolų sprendimo mechanizmo nėra. Rekomendacija VVTAT turėtų priimti privalomo pobūdţio sprendimus ne tik nagrinėdama vartotojų ginčus dėl mokėjimo paslaugų, bet ir dėl visų kitų VVTAT kompetencijai priklausančių vartotojams skirtų finansinių produktų. Iš pradţių VVTAT kompetencijai reikėtų priskirti atsakomybę uţ vartotojų ginčus dėl visų finansinių paslaugų, išskyrus draudimą. Jos kompetencijai reikėtų priskirti vartotojų ginčus dėl hipotekinių paskolų, išperkamosios nuomos ir kitų vartotojams suteiktų kreditų. Laikui bėgant, sustiprėjus VVTAT instituciniams gebėjimams, VVTAT atsakomybei reikėtų priskirti ir vartotojų ginčus dėl draudimo. Stiprėjant vartotojų apsaugos sistemai tikėtina, kad sparčiai augs paklausimų, skundų ir ginčų skaičius. Reikia daug laiko į visus juos sureaguoti. Reikėtų apsvarstyti galimybę tolimoje ateityje įsteigti finansų ombudsmeno tarnybą, kuriai būtų perduota skundų nagrinėjimo ir su juo susijusi veikla. Dėl sėkmingos ombudsmenų veiklos kitose Lietuvos srityse galima teigti, jog būtų efektyvu priimti sprendimą dėl finansų ombudsmeno. Tačiau nagrinėjant įvairius sprendimus reikėtų parengti skirtingų modelių ekonominio naudingumo analizę. Papildomos rekomendacijos dėl ginčų sprendimo mechanizmų pateiktos I dalyje. F DALIS GARANTIJŲ IR KOMPENSACIJŲ SCHEMOS Geroji praktika F.1 Indėlininkų apsauga a. Įstatymu reikėtų uţtikrinti prieţiūros institucijos galimybę laiku imtis skubių pataisomųjų veiksmų. b. Lietuvos Respublikos indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatyme, be kita ko, reikėtų aiškiai apibrėţti: (i) draudiką; (ii) apdraustų indėlininkų klases; (iii) draudimo apimtį; (iv) visų fondų, skirtų indėlininkams priklausančioms draudimo 30 Lietuva Bankininkystės sektorius išmokoms išmokėti, valdytoją; (v) mokėtoją (-us) į šį fondą; (vi) visus įvykius, kurių atveju iš šio fondo būtų išmokamos kuriai nors indėlininkų klasei priklausančios draudimo išmokos; ir (vii) mechanizmus, kuriais būtų uţtikrinama, kad būtų laiku išmokamos išmokos apdraustiems indėlininkams. c. Nesant indėlių draudimo ir bankui tapus nemokiam reikia efektyvaus ir laiku atliekamo išmokėjimo mechanizmo. Aprašymas Šiuo metu visi Lietuvos bankai dalyvauja indėlių draudimo programoje, kaip to reikalaujama pagal ES Direktyvą dėl indėlių garantijų sistemų. Lietuvos Respublikos indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatyme nustatytos apdraustų indėlininkų klasės ir draudimo sumos. 2008 m. spalį ir 2009 m. liepą įstatymas pakeistas, siekiant padidinti draudimo sumą iki sumos, lygios 100 000 eurų, ir panaikinti bendro draudimo nuostatas. Įstatyme nustatyta, kad valstybės įmonė „Indėlių ir investicijų draudimas“ atsako uţ fonde sukauptų apskaičiuotų įplaukų investavimą. Šios lėšos investuojamos į valstybės įmonės „Indėlių ir investicijų draudimas“ tarybos nustatytų valstybių vyriausybių vertybinius popierius. Įstatyme nustatytas draudimo įmokos skaičiavimo pagrindas ir norma. Šiuo metu visi programoje dalyvaujantys bankai ir kredito unijos moka fiksuotą draudimo įmokų normą. Daugelyje šalių tokios įmokų normos koreguojamos atsiţvelgiant į fondo riziką. Programoje privalo dalyvauti visi bankai ir kredito unijos. Įstatyme apibrėţti ir draudţiamieji įvykiai, kurių atveju iš šio fondo išmokamos draudimo išmokos. 2009 m. liepą pakeistame įstatymo 10 straipsnyje dėl draudimo išmokos mokėjimo tvarkos vietoj 3 mėnesių nustatytas didţiausias 20 darbo dienų nuo draudţiamojo įvykio dienos terminas, per kurį išmokamos draudimo išmokos. Išimtinėmis aplinkybėmis šį terminą galima pratęsti dar daugiausia 10 darbo dienų. Įstatyme neįtvirtinta aiški nuostata dėl valstybės įmonės „Indėlių ir investicijų draudimas“ „skubių pataisomųjų veiksmų“. Taip yra todėl, kad valstybės įmonė „Indėlių ir investicijų draudimas“ veikia kaip išmokėjimo mechanizmas ir nedalyvauja sprendimų priėmimo procese. Uţ sprendimo uţdaryti banką priėmimą ir veiksmus, kurių imamasi iki sprendimo priėmimo, atsako Lietuvos Bankas. Lietuvos Banko (ir Lietuvos Respublikos finansų ministerijos) atstovai priklauso valstybės įmonės „Indėlių ir investicijų draudimas“ tarybai. Valstybės įmonė „Indėlių ir investicijų draudimas“ gali atlikti didesnį nei išmokėjimo mechanizmo vaidmenį tik vienu Lietuvos Respublikos bankų įstatyme nustatytu atveju. 28 straipsnyje nustatyta, kad jei galimas draudţiamasis įvykis gali kelti pavojų draudimo įmonės likvidumui ir tinkamam draudimo išmokų išmokėjimui, draudimo įmonė gali visuomenės poreikiams paimti iš akcininkų banko akcijas. Akcijas valdo, naudoja ir jomis disponuoja valstybės įmonė „Indėlių ir investicijų draudimas“. Rekomendacija Įgaunant patirties reikėtų apsvarstyti galimybę plėsti valstybės įmonės „Indėlių ir investicijų draudimas“ funkcijas ir leisti jai aktyviau dalyvauti taikant skubius pataisomuosius veiksmus ir priimant sprendimus. Geroji praktika F.2 Nemokumas a. Banką likviduojant indėlininkams suteikiama pirmenybė prieš kitus neapdraustus kreditorius. b. Įstatymu, kuriuo reglamentuojamas bankų nemokumas, reikėtų įtvirtinti supaprastintas, rentabilias ir nešališkas nuostatas, kurios sudarytų sąlygas laiku grąţinti indėlininkams maksimalias indėlių sumas. Aprašymas Lietuvos Respublikos bankų įstatymo 87 straipsniu nustatyta kreditorių reikalavimų 31 Lietuva Bankininkystės sektorius tenkinimo eilė. Pirmiausia tenkinami darbuotojų reikalavimai, susiję su darbo santykiais; tada tenkinami valstybės įmonės „Indėlių ir investicijų draudimas“ reikalavimai („pirmenybės teikimas apdraustiems indėlininkams“). Po jų tenkinami reikalavimai dėl mokesčių ir privalomojo valstybinio socialinio draudimo ir privalomojo sveikatos draudimo įmokų, taip pat dėl suteiktų paskolų, gautų valstybės vardu ir su valstybės garantija. Ketvirti eilėje – kiti banko kreditorių reikalavimai, neišskiriant indėlių draudimo programa neapdraustų indėlių indėlininkų ir kitų neapdraustų kreditorių. Lietuvos Respublikos bankų įstatymo 85 straipsniu nustatytos banko bankroto procedūros. Teismo nustatytas terminas, iki kada banko kreditoriai turi teisę pareikšti savo reikalavimus, turi būti ne ilgesnis kaip 3 mėnesiai nuo teismo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos. Rekomendacija Reikėtų pataisyti įstatymą, kad banką likviduojant indėlininkams būtų suteikta pirmenybė prieš kitus neapdraustus kreditorius. G DALIS VARTOTOJŲ GEBĖJIMŲ UGDYMAS Geroji praktika G.1 Finansinis švietimas mokyklose Mokyklose reikėtų dėstyti informaciją apie pagrindinius finansinius produktus, tokius kaip einamosios ir indėlių sąskaitos, išperkamosios nuomos ir terminuotosios, hipotekinės (būsto) paskolos, kreditinės kortelės, bei aiškinti, kaip skaičiuoti ir lyginti palūkanų normas. Aprašymas Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerija (uţ švietimą vartotojų apsaugos klausimais atsakinga institucija) bendradarbiavo su JAV Nacionaline ekonominio švietimo taryba – Lietuvos mokykloms adaptavo JAV medţiagą. Švietimo programa skirta pradinių ir vidurinių mokyklų moksleiviams (be to, parengta speciali medţiaga mokinių tėvams). Finansinis švietimas ir finansinio raštingumo didinimas integruotas į kitų dėstomųjų dalykų, įskaitant matematiką ir pilietinį ugdymą, mokymo programas. Šioje srityje nuo 2002 m. aktyviai veikia NVO Ekonominio švietimo plėtros centras. NVO parengė ir išleido metodines priemones mokyklų mokytojams ir vadovėlius bei pratybas ekonomikos ir finansų tema mokiniams. Šiose priemonėse iš dalies naudojama verstinė JAV Nacionalinės ekonominio švietimo tarybos JAV mokykloms parengtos programos medţiaga. Ši NVO mokyklų mokytojams ir vadovams organizavo kelis interaktyvius seminarus finansų ir ekonomikos tema. Rekomendacija Nacionalinė finansinio švietimo programa yra reikšminga. Uţ ilgalaikės finansinio švietimo programos įgyvendinimą pirmiausia turėtų atsakyti valstybinių mokyklų sistema. VVTAT galėtų bendradarbiauti ir su finansų įstaigų prieţiūros institucijomis bei Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerija, kad turėtų galimybę paeksperimentuoti su įvairiais finansinio švietimo metodais ir įvertinti, kuris jų yra efektyviausias. Geroji praktika G.2 Finansinis švietimas ţiniasklaidoje a. Spaudos ir radijo bei televizijos ţiniasklaidos priemones reikėtų skatinti aptarti su finansiniais produktais susijusias temas. b. Prieţiūros institucijos ir / arba šakos asociacijos turėtų pateikti pakankamai informacijos spaudos ir radijo bei televizijos ţiniasklaidos priemonėms, kad palengvintų su finansiniais produktais ir paslaugomis susijusių klausimų supratimą. Aprašymas Atsiţvelgiant į Lietuvos finansų sektoriaus dydį, šalyje gana aktyvi finansų spauda. Lietuvos bankas taip pat nuolat skelbia straipsnius ir pranešimus spaudai finansų klausimais. Tačiau galima nuveikti dar daugiau. Rekomendacija Valdţios institucijos turėtų glaudţiau bendradarbiauti su ţiniasklaida, organizuoti 32 Lietuva Bankininkystės sektorius seminarus, kad ţiniasklaida įsigilintų ir suprastų finansų sektoriaus ir vartotojų teisių apsaugos klausimus, ir informuoti ţiniasklaidą apie finansinius produktus bei vartotojų teisių apsaugą. Geroji praktika G.3 Vartotojų informavimo medţiaga a. Finansų prieţiūros institucijos turėtų siekti geriau informuoti vartotojus apie finansinius produktus ir paslaugas. Jos turėtų rengti, leisti ir platinti nepriklausomą informaciją apie tokių produktų ir paslaugų sąnaudas, riziką ir naudą. b. Nevyriausybines organizacijas reikėtų skatinti vykdyti visuomenines vartotojų švietimo programas apie finansinius produktus ir paslaugas. Aprašymas Lietuvos bankas skelbia akademinius leidinius ir specializuotus straipsnius apie finansų sistemą, tačiau vartotojams skirtų leidinių ar dokumentų, kuriuose būtų aiškinama apie pagrindinius produktus ar paslaugas, nėra. Nuo 2005 m. Lietuvos bankas skelbia vartotojų mokamą vidutinę bendros kredito kainos metinę normą ir finansų sektoriaus būsto paskolų vidurkius. Tačiau neskelbiami įvairių rinkoje veikiančių finansų įstaigų taikomų bendrų kredito kainos metinių normų palyginimai. Kai kurios vartotojų organizacijos, tokios kaip Lietuvos vartotojų institutas, aktyviai informuoja vartotojus ţiniasklaidoje skelbdamos straipsnius, konsultuodamos tiesiogiai, platindamos skrajutes, organizuodamos seminarus ir pateikdamos produktų ir paslaugų lyginamąją analizę. Rekomendacija Lietuvos bankas turėtų parengti leidinių, skirtų vidutiniam vartotojui informuoti apie finansinių produktų ir paslaugų sąnaudas, riziką ir naudą. Vartotojų asociacijas ir Lietuvos bankų asociaciją reikėtų paskatinti aktyviau organizuoti vartotojų informavimo iniciatyvas. Be to, Lietuvos bankų asociacija savo svetainėje skelbdama bankų sektoriaus statistiką galėtų pateikti lyginamosios informacijos apie palūkanų normas ir finansų įstaigų bendros kredito kainos metines normas. Hipotekinės (būsto) paskolos Lietuvoje – vis dar santykinai naujas dalykas, didelė dalis gyventojų dar gali neţinoti pagrindinių dalykų apie šį produktą ir jo principus. Galbūt vertėtų apsvarstyti galimybę parengti trumpas hipotekinių paskolų gaires, kuriose būtų išdėstyti pagrindiniai jų principai. Leidinį reikėtų parengti ne teisine kalba, jame pateikti aiškių iliustracijų ir pavyzdţių. Jį galėtų bendrai inicijuoti, parengti ir platinti padaliniuose VVTAT ir Lietuvos bankų asociacija. Be to, būtų naudinga pateikti vartotojams lyginamąsias būsto paskolų kainų lenteles. Jungtinės Karalystės finansinių paslaugų tarnyba pradėjo jas skelbti reaguodama į didėjantį – artėjantį prie kelių tūkstančių – būsto paskolų produktų skaičių. Tokiose lentelėse pagal nustatytus kriterijus būtų lyginami produktai ir tam tikros sąnaudos bei mokesčiai. Kadangi lenteles rengia nepriklausoma šalis, jomis naudodamasis vartotojas įgauna pasitikėjimo, nes uţ konkurencingą kainą pasirenka tinkamą produktą. Siekiant išlaikyti palyginimų nepriklausomybę tokią medţiagą geriausia būtų rengti VVTAT. Geroji praktika G.4 Finansinė įtrauktis Kadangi vartotojai, norėdami būti visaverčiais visuomenės nariais, turi dalyvauti finansų sistemoje – bent jau naudotis einamąja sąskaita, skatintinos visos pastangos į finansų sistemą įtraukti bankų paslaugomis nesinaudojančius ţmones. Aprašymas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.914 straipsnyje aptariamas banko sąskaitų sutarčių sudarymas ir netiesiogiai – finansinės įtraukties klausimas. 3 dalyje konstatuojama, kad „Bankas neturi teisės atsisakyti atidaryti sąskaitą, jeigu jos atidarymo galimybė yra nustatyta įstatyme, banko veiklos dokumentuose arba bankui 33 Lietuva Bankininkystės sektorius išduotoje licencijoje, išskyrus atvejus, kai tokį atsisakymą leidţia įstatymai“. Rekomendacija Rekomendacijų nėra. Geroji praktika G.5 Finansinis vartotojų atstovavimas Plėtodama finansų sektoriaus politiką Vyriausybė ir valstybės institucijos turėtų konsultuotis su bankais ir vartotojais bei atitinkamomis jų asociacijomis siekdamos parengti šių pagrindinių interesų grupių poreikius ir lūkesčius atitinkančius sprendimus. Kad uţtikrintų aktyvų vartotojų dalyvavimą politikos formavimo procese, Vyriausybė turėtų tam tikslui skirti tinkamą finansavimą NVO arba įsteigti specialų subjektą, kuris vartotojų vardu vykdytų lobistinę veiklą politikos formavimo procese. Aprašymas Lietuvos Respublikos vartotojų teisių apsaugos įstatymo 9 straipsnyje vartotojų asociacijos įvardintos kaip viena iš pagrindinių vartotojų apsaugos institucinės sistemos dalių. Be to, įstatymo 13 straipsnyje konstatuojama, kad šios asociacijos turi teisę teikti pasiūlymus dėl vartotojų teisių apsaugos politikos formavimo ir ginti vartotojų viešąjį interesą. Įstatyme įtvirtintos ir pagrindinės sąlygos, kurias atitinkančioms asociacijoms teikiama valstybės finansinė parama. Tačiau atrodo, kad vartotojų asociacijos nėra aktyvios praktiškai gindamos vartotojų teises finansinių paslaugų srityje. Rekomendacija Valstybė turėtų skatinti vartotojų asociacijų kūrimąsi finansinių paslaugų vartotojų teisių apsaugos srityje. Geroji praktika G.6 Finansinių gebėjimų vertinimas Siekiant uţtikrinti finansinės vartotojų teisių apsaugos, švietimo ir informavimo iniciatyvų proporcingumą, tinkamumą ir laikui bėgant įvertinti jų veiksmingumą, reikia periodiškai vertinti finansinius vartotojų gebėjimus atliekant plataus masto rinkos tyrimus, kuriuos vėliau reikia kartais atlikti pakartotinai. Šia prasme finansiniai vartotojų gebėjimai reiškia gebėjimus tvarkyti pinigus, ţinoti savo finansinę būklę, planuoti finansus, pasirinkti tinkamus finansinius produktus ir paslaugas, domėtis finansiniais klausimais9. Aprašymas Lietuvoje šalies mastu nėra atliktas vartotojų finansinių gebėjimų tyrimas. Rekomendacija Reikėtų atlikti pirmąjį tyrimą ir nustatyti lyginamuosius kriterijus, o po trejų–penkerių metų tyrimą pakartoti. Tyrime reikėtų taikyti kitose Europos Sąjungos valstybėse narėse, tokiose kaip Jungtinė Karalystė, sėkmingai naudotus metodus. Tyrimas turėtų būti išsamus ir atliktas pagal segmentus. Jis turėtų būti pakankamai plataus masto, kad būtų ištirtos visos pagrindinės Lietuvos grupės, suskirstytos į segmentus pagal geografinį išsidėstymą, socialinę bei ekonominę padėtį, lytį, šeimos pobūdį, namų ūkio pajamas, formalųjį išsilavinimą, profesiją ir tautybę. Reikėtų ypač gerai pagalvoti, kaip tirti maţas pajamas gaunančias grupes, nes ţinoma, kad duomenis apie jas rinkti sudėtinga. Naudojantis tyrimų informacija finansinio švietimo ir vartotojų informavimo programas galima nukreipti tiems, kuriems labiausiai reikia mokymų ir informacijos. Pirmąjį tyrimą VVTAT ir NVO galėtų naudoti labiausiai paţeidţiamiems asmenims nustatyti ir pastangoms į juos nukreipti, taip pat efektyviausiems švietimo metodams išsiaiškinti. Pakartotinius tyrimus galima naudoti programų efektyvumui ir būsimiems jų keitimo poreikiams nustatyti. 9 Ši kiek pakoreguota sąvoka pateikta JK Finansinių paslaugų tarnybos interneto svetainėje. 34 Lietuva Bankininkystės sektorius H DALIS KONKURENCIJA IR VARTOTOJŲ TEISIŲ APSAUGA Geroji praktika H.1 Reguliavimo ir konkurencijos politika Finansų prieţiūros institucijos bei konkurencijos prieţiūros tarnybos turėtų tarpusavyje konsultuotis, kad uţtikrintų nuoseklios finansinių paslaugų reguliavimo politikos formavimą, taikymą ir įgyvendinimą. Aprašymas Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatyme nustatytos sąlygos, kurioms susidarius Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybą reikia informuoti apie ketinimą dėl dviejų ar daugiau įmonių koncentracijos. Kalbant konkrečiai apie bankus ir kredito įstaigas, įstatymo 11 straipsniu reikalaujama su pranešimu Konkurencijos tarybai pateikti ir Lietuvos banko išvadą. Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos nuostatuose įtvirtinta Konkurencijos tarybos teisė sudaryti komisijas, darbo grupes teisės aktams rengti ar kitiems Konkurencijos tarybos kompetencijos klausimams spręsti, įtraukti į jas kitų institucijų special istus (7 straipsnis). Rekomendacija Siekiant uţtikrinti nuoseklią bankininkystės sistemos politiką, reikėtų aiškiau įtvirtinto reikalavimo dėl Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos ir Lietuvos banko konsultacijų arba supratimo memorandumo. Geroji praktika H.2 Konkurencijos apţvalga Atsiţvelgiant į maţmeninės bankininkystės reikšmę visam ūkiui ir vartotojų gerovei, konkurencijos tarnybos turėtų: a. stebėti konkurenciją maţmeninės bankininkystės srityje; b. periodiškai vertinti konkurenciją maţmeninės bankininkystės srityje, skelbti šiuos vertinimus ir teikti rekomendacijas dėl galimų konkurencijos gerinimo maţmeninės bankininkystės srityje būdų. Aprašymas Vadovaujantis Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymu (1999 m. kovo 23 d. įstatymu Nr. VIII-1099 su paskutiniais 2004 m. balandţio 15 d. pakeitimais), viena iš Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos funkcijų – „nustatyti atitinkamos rinkos apibrėţimo bei dominuojančios padėties nustatymo kriterijus bei tvarką, tirti ir apibrėţti atitinkamas rinkas, nustatyti ūkio subjektų rinkos dalį bei jų padėtį atitinkamoje rinkoje“. Be to, įstatyme teigiama, kad siekdama įvykdyti savo uţduotis Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba duoda privalomus nurodymus ūkio subjektams, tarp jų komerciniams bankams, kitoms kredito įstaigoms ir valstybės valdymo bei savivaldos institucijoms, pateikti finansinius ir kitus dokumentus, taip pat turinčius komercinių paslapčių, ir kitą informaciją, reikalingą rinkoms tirti ar kitiems tarybos uţdaviniams vykdyti. 2006 m. Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba ištyrė bankų mokėjimo kortelių rinką siekdama nustatyti šioje rinkoje teikiamas paslaugos ir jų teikimo būdus. Tyrimas padėjo suprasti šios rinkos vartotojų elgesį. Rekomendacija Rekomendacijų nėra. Geroji praktika H.3 Komercinių subjektų licencijavimas Visus iš vartotojų lėšas renkančius ar jas vartotojams skolinančius komercinius subjektus reikia licencijuoti ir vykdyti jų prieţiūrą. Aprašymas Pastaraisiais metais Lietuvos finansų sistemoje atsirado nebankinių įmonių teikiamos greitosios paskolos. Tai maţų sumų paskolos, kurioms taikomos labai didelės palūkanų normos. Jos suteikiamos greit ir daugiausia remiantis mobiliaisiais telefonais pateikta informacija. Lietuvos Respublikos finansų įstaigų įstatyme finansų įstaiga apibrėţiama taip, kad greitąsias paskolas teikiančios finansų bendrovės galėtų būti laikomos finansų įstaigomis. Lietuvos Respublikos finansų įstaigų įstatymo 51 straipsnyje nustatyta, kad 35 Lietuva Bankininkystės sektorius finansų institucijų prieţiūra vykdoma jas licencijuojant, vykdant dokumentinę prieţiūrą (ne vietoje) ir jas tikrinant (inspektuojant). Rekomendacija Vadovaujantis Lietuvos Respublikos finansų įstaigų įstatymu, nebankinės finansų bendrovės yra finansų įstaigos. Dėl to prieţiūros institucijos turėtų jas licencijuo ti ir vykdyti jų prieţiūrą. Lietuvos bankas turėtų licencijuoti visus finansinių paslaugų vartotojams, ypač vartojimo kredito, teikėjus ir vykdyti jų prieţiūrą taip, kaip licencijuoja ir priţiūri bankus bei kredito unijas. Be to, šioms bendrovėms turėtų būti galioti visos bankams taikomos vartotojų teisių apsaugos taisyklės, kad vartotojų teisės būtų vienodai saugomos, nepriklausomai nuo to, ar kreipiasi į paslaugas teikiančią bankinę ar ne bankinę įstaigą. VVTAT turėtų detaliai išnagrinėti greitųjų paskolų sutartis ir nustatyti, ar nepaţeidţiamas Lietuvos Respublikos vartotojų teisių apsaugos įstatymas. Lietuvos Respublikos finansų įstaigų įstatymo 49 straipsnyje numatyta Finansų įstaigų bei draudimo įmonių veiklos reglamentavimo ir prieţiūros koordina vimo komisija. Komisija turėtų apsvarstyti, ar reikia vykdyti greitųjų paskolų teikėjų prieţiūrą. Tačiau ribotas paslaugas teikiančių finansinių paslaugų teikėjų (pavyzdţiui, pinigus pervedančių įmonių, greitųjų paskolų teikėjų) prieţiūra turėtų būti paprastesnė. Kadangi jos nepriima fizinių asmenų indėlių, riziką ribojanti prieţiūra joms nebūtina. Tačiau prieţiūros institucija turėtų gauti minimalią informaciją apie kredito teikėjus, tokią kaip informacija apie bendrovių akcininkus ir didelius interesus bendrovėje valdančius asmenis (tikrinant, ar jie neturi teistumo), audituotas finansines ataskaitas ir veiklos apimties statistiką. 36 Lietuva Vertybinių popierių sektorius Lietuva: Vartotojų teisių apsauga vertybinių popierių sektoriuje Apžvalga Istoriškai vartotojų teisių apsauga vertybinių popierių srityje plėtojosi kiek kitaip nei bankininkystės sektoriuje. Daugumoje šalių bankų klientams buvo taikomas indėlių draudimas ir didelė rizika ribojant bankų prieţiūrą – solidţias klientų saugos garantijas lemiantys veiksniai. Kita vertus, investuotojams į vertybinius popierius negarantuojama jokia grąţa, tad jie vidutiniškai būna labiau išprusę ir finansiškai raštingesni uţ vidutinius bankų klientus. Svarbiausiuose rinkos dalyvių elgesį aptariančiuose ir investuotojų teises saugančiuose norminiuose aktuose aptariamas informacijos pateikimas apie įvairias vertybinių popierių rinkos tarpininkų investicijas. Lietuvos vertybinių popierių sektoriaus dydis nuolat augo iki 2008 m. 2007 m. pabaigoje bendras kolektyvinio investavimo subjektų (KIS) turtas sudarė 2,6 proc. BVP, palyginti su 0,4 proc. 2004 m. pabaigoje, kaip matote 8 lentelėje. Tačiau 2008 m. dėl pasaulio finansų krizės KIS bendro turto dalis sumaţėjo iki 0,8 proc. BVP. 8 lentelė. Kolektyvinio investavimo subjektai Turtas (kaip % BVP ) Įstaigų skaičius 2003 2004 2005 2006 2007 2008 2003 2004 2005 2006 2007 2008 Lietuvos atviri investicijų 0 0.1 0.1 0 0 0 1 1 1 1 1 1 fondai Lietuvos investicijų - 0.2 0.5 1 1.3 0.4 - 9 18 27 33 34 fondai Uţsienio kolektyvinio 0.1 0.1 0.2 0.8 1.3 0.4 4 6 29 46 58 63 investavimo subjektai Iš viso 0.1 0.4 0.8 1.8 2.6 0.8 5 16 48 74 92 98 Šaltinis: Lietuvos vertybinių popierių komisija Pastaraisiais metais augo ir į Lietuvos KIS investuojančių asmenų skaičius. 2005 m. investuotojų skaičius išaugo daugiau nei 4 kartus ir metų pabaigoje pasiekė 9700. 2006 m. šis skaičius padvigubėjo ir pasiekė 19 700, o 2008 m. pabaigoje į Lietuvos KIS (investicijų fondus ir atvirus investicijų fondus) investavo 42 442 asmenys. 4 diagrama. Į Lietuvos kolektyvinio investavimo subjektus investuojančių asmenų skaičius 40 000 30 000 20 000 10 000 - 2004 2005 2006 2007 Šaltinis: Lietuvos vertybinių popierių komisija 37 Lietuva Vertybinių popierių sektorius Nuo 2003 m. iki 2008 m. finansų maklerio licencijas turinčių asmenų skaičius išaugo daugiau nei dvigubai. Daugiausia augo skaičius asmenų, įsigijusių konsultanto licencijas – nuo 28-ių 2003 m. iki 140-ies 2007 m. ir 204-ių 2008 m. (ţr. 9 lentelę.) 9 lentelė. Finansų maklerių licencijas turinčių asmenų skaičius 2003 2004 2005 2006 2007 2008 Generalinė licencija 121 123 134 150 175 238 Konsultanto licencija 28 39 58 90 140 204 Prekybininko licencija 23 30 30 30 34 40 Iš viso 172 192 222 270 349 482 Šaltinis: Lietuvos vertybinių popierių komisija Teisinė sistema Pagrindiniai teisės aktai, kuriais reguliuojama vartotojų teisių apsauga vertybinių popierių sektoriuje:  Vartotojų teisių apsaugos įstatymas Nr. I-657 (1994 m. lapkričio 10 d.), įstatymo pakeitimo įstatymas Nr. X-1014 (2007 m. sausio 12 d.)  Komercinio arbitraţo įstatymas Nr. I-1274 (1996 m. balandţio 2 d.)  Reklamos įstatymas Nr. VIII-1871 (2000 m. liepos 18 d.), įstatymo pakeitimo įstatymas Nr. X-1414 (2008 m. sausio 11 d.)  Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymas Nr. IX -975 (2002 m. birţelio 20 d.)  Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymas Nr. IX-1296 (2003 m. liepos 1 d.)  Vertybinių popierių įstatymas Nr. X-1023 (2007 m. sausio 18 d.)  Finansinių priemonių rinkų įstatymas Nr. X-1024 (2007 m. sausio 18 d.)  Kolektyvinių investavimo subjektų įstatymas Nr. X-1303 (2007 m. spalio 25 d. redakcija)  Nesąţiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymas Nr. X -1409 (2007 m. gruodţio 21 d.)  Vilniaus vertybinių popierių birţos garantijų fondo taisyklės  Lietuvos vertybinių popierių komisijos nutarimas Nr. 1K-22 „Dėl investicinių paslaugų teikimo ir klientų pavedimų priėmimo ir vykdymo taisyklių patvirtinimo“ (2007 m. geguţės 31 d.)  Lietuvos vertybinių popierių komisijos nutarimas Nr. 1K-17 „Dėl finansų maklerio įmonių veiklos organizavimo taisyklių“ (2007 m. geguţės 17 d.) Institucinė sistema Lietuvos vertybinių popierių komisija (LVPK) yra valstybinė vertybinių popierių rinkos prieţiūros institucija. 38 Lietuva Vertybinių popierių sektorius Vilniaus vertybinių popierių birža yra vienintelė Lietuvos birţa. Ji priklauso NASDAQ OMX birţų tinklui, 93 procentus jos akcijų nuosavybės teise valdo NASDAQ OMX. Lietuvos centrinis vertybinių popierių depozitoriumas vykdo vertybinių popierių rinkos centrinio depozitoriumo funkcijas. Jis nepriklauso nuo Vilniaus vertybinių popierių birţos ar valstybės institucijų. Jis uţtikrina atsiskaitymą pagal Vilniaus vertybinių popierių birţoje įvykdytus sandorius ir gauna bei skelbia informaciją apie sandorius, vykstančius uţ birţos ribų. Lietuvoje yra dvi profesinės šio sektoriaus asociacijos: Finansų maklerių įmonių asociacija ir Investicijų valdymo įmonių asociacija. Valstybinė duomenų apsaugos inspekcija priţiūri Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo vykdymą. Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba (VVTAT) prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atsako uţ valstybės institucijų veiklos saugant vartotojų teises, taip pat finansinių paslaugų srityje, koordinavimą. VVTAT yra Mokėjimų įstatymą ir Civilinio kodekso vartojimo kredito nuostatas įgyvendinanti institucija. Dėl kitų finansinių paslaugų (išskyrus draudimo paslaugas) VVTAT teikia finansų įstaigoms svarstyti rekomendacijas. Be to, VVTAT yra atsakinga uţ Nesąţiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymo bei Reklamos įstatymo vykdymo prieţiūrą, išskyrus šių įstatymų nuostatas dėl klaidinančios ir nesąţiningos lyginamosios reklamos, uţ kurių vykdymo prieţiūrą atsako Konkurencijos taryba. Valstybės įmonė ,,Indėlių ir investicijų draudimas“ įsteigta siekiant apdrausti investuotojus, nukenčiančius nuo finansų maklerio įmonių bankroto. Pagrindinės rekomendacijos Pagrindinės vertybinių popierių sektoriaus rekomendacijos:  Reikėtų taisyti LVPK darbo reglamentą – įtvirtinti konkrečias nuostatas, susijusias su pervedimų tarp sąskaitų bei sąskaitų uţdarymo tvarka ir klientų informavimu apie tokią tvarką. (Trumpuoju laikotarpiu)  Be to, darbo reglamente turėtų būti reikalavimas į investuotojui pateikiamus pirminius dokumentus įtraukti informaciją apie vidaus skundų nagrinėjimo tvarką ir kitus išorinius alternatyvaus ginčų sprendimo būdus. (Trumpuoju laikotarpiu)  Reikėtų taisyti įstatymą – numatyti nuobaudas uţ klaidingą reklamą, o į LVPK darbo reglamentą įtraukti reikalavimą visiems vertybiniais popieriais prekiaujantiems asmenims teikti informaciją apie jų ir jų maklerių turimas licencijas. (Vidutiniuoju laikotarpiu)  Reikėtų taisyti Kolektyvinių investavimo subjektų įstatymą – įtvirtinti reikalavimą nustatyti maţiausią KIS prekiaujančių asmenų kompetenciją, juos egzaminuojant ir licencijuojant arba kitu LVPK numatytu efektyviu būdu. (Vidutiniuoju laikotarpiu)  Reikėtų taisyti Finansinių priemonių rinkų įstatymą – aiškiai nustatyti, kad negalima atsisakyti ar riboti pagrindinių investuotojų apsaugos priemonių. (Vidutiniuoju laikotarpiu)  Uţ nesąţiningus prekybos veiksmus taikomų sankcijų reţimas yra ganėtinai silpnas. Juridiniams asmenims galima taikyti santykinai maţas baudas, o fizinių asmenų licencijų galiojimo sustabdymas numatytas miglotai. Reikėtų tikslinti ir grieţtinti su fiziniais asmenimis 39 Lietuva Vertybinių popierių sektorius susijusią Finansinių priemonių rinkų įstatymo dalį apie nuobaudas, nes vykdydami prekybą fiziniai asmenys tiesiogiai bendrauja su klientais. (Vidutiniuoju laikotarpiu)  LVPK galėtų svarstyti galimybę keisti darbo reglamentą ir papildyti jį reikalavimu teikti ketvirtines ataskaitas uţ visus ketvirčius, per kuriuos įvyko sandoris FMĮ nevaldomoj e kliento asmeninėje sąskaitoje. Nors apie kiekvieną tokį sandorį siunčiamas pranešimas, klientams būtų naudinga gauti suvestinę uţ tą ketvirtį, per kurį įvyko sandoris. (Vidutiniuoju laikotarpiu)  Reikėtų taisyti įstatymą – įgalioti Valstybinę duomenų apsaugos inspekciją taikyti drausmines nuobaudas uţ Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo paţeidimus ir įtvirtinti grieţtas nuobaudas uţ juos. (Vidutiniuoju laikotarpiu)  Seimas galėtų apsvarstyti galimybę sukurti brangių teismų ir komercinio arbitraţo sistemų alternatyvą, t. y. alternatyvų ginčų sprendimo mechanizmą, tokį kaip ombudsmeno institucija ar smulkių turtinių ginčų arbitraţinis teismas, skirtą maţmeninių investuotojų ieškiniams spręsti. (Vidutiniuoju laikotarpiu)  Reikia taisyti Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymą – sukonkretinti, kokios finansinės priemonės numatomos įstatyme ir kaip nustatoma vertė grąţinant uţ jas lėšas. (Vidutiniuoju laikotarpiu)  Be to, reikėtų taisyti Finansinių priemonių rinkų įstatymą – nustatyti detalesnę lėšų investuotojams grąţinimo tvarką vykstant finansų maklerio įmonės bankroto procedūrai. (Vidutiniuoju laikotarpiu)  Panašiai reikėtų taisyti ir Kolektyvinių investavimo subjektų įstatymą – nustatyti detalesnę lėšų investuotojams grąţinimo tvarką vykstant kolektyvinių investavimo subjekto bankroto procedūrai. (Vidutiniuoju laikotarpiu) 40 Lietuva Vertybinių popierių sektorius Geroji praktika: vertybinių popierių sektorius A DALIS INVESTUOTOJŲ TEISIŲ APSAUGOS INSTITUCIJOS Geroji praktika A.1 Vartotojų teisių apsaugos reţimas Įstatyme turėtų būti numatytos aiškios ir suprantamos investuotojų teisių apsaugos taisyklės vertybinių popierių produktų ir paslaugų rinkoje, bei patvirtintos pakankamos institucinės sistemos nuostatos investuotojų teisių gynimo taisyklėms įgyvendinti. a. Įstatyme turėtų būti įtvirtintos aiškios nuostatos, uţtikrinančios veiksmingą investuotojų į vertybinius popierius interesų gynimo tvarką. b. Turėtų veikti atskira uţ duomenų rinkimą ir analizę (įskaitant duomenis apie skundus, ginčus ir paklausimus) ir uţ investuotojų apsaugos įstatymų ir norminių aktų prieţiūrą ir įgyvendinimą atsakinga valstybinė institucija. Aprašymas a. Įstatymais sukurtas ir uţtikrintas veiksmingas investuotojų apsaugos Lietuvoje reţimas. Lietuvos Respublikos Finansinių priemonių rinkų įstatymu (FPRI) įsteigiama Lietuvos vertybinių popierių komisija (VPK) (69 str. ir kt.) ir konstatuojama, kad VPK gina investuotojų interesus (71 str.) Lietuvos Respublikos Finansinių priemonių rinkų įstatymu taip pat numatyta, kad VPK turi teisę atlikti tyrimus ( 85 ir 86 str.) ir skirti baudas uţ įstatymo paţeidimus (94 str.). Lietuvos Respublikos Vertybinių popierių įstatymo 41 ir 42 straipsniais VPK suteikti papildomi įgaliojimai, o to paties įstatymo 47 straipsniu VPK suteikti įgaliojimai įgyvendinti specialias investuotojų interesų apsaugos priemones. Lietuvos Respublikos Kolektyvinių investavimo subjektų įstatymas suteikia VPK įgaliojimus ginti investuotojų į kolektyvinius investavimo subjektus interesus. b. VPK renka duomenis, susijusius su investuotojų interesų apsauga, taip pat duomenis apie skundus, tačiau dėl finansų maklerių veiklos skundų pateikta labai nedaug. Rekomendacija Rekomendacijų nėra. Geroji praktika A.2 Vertybinių popierių tarpininkų ir kolektyvinio investavimo subjektų etikos kodeksas a. Vertybinių popierių rinkos tarpininkai ir kolektyvinio investavimo subjektai turėtų parengti savanoriškai taikomą elgesio kodeksą. b. Vertybinių popierių rinkos tarpininkai ir kolektyvinio investavimo subjektai turėtų tinkamomis priemonėmis viešai paskelbti savo elgesio kodeksą. c. Vertybinių popierių rinkos tarpininkai ir kolektyvinio investavimo subjektai turėtų laikytis kodekso reikalavimų, taip pat reikėtų sukurti atitinkamą skatinimo uţ tinkamą kodekso reikalavimų vykdymą tvarką. Aprašymas Finansų maklerių asociacija ir Investicijų valdymo įmonių asociacija yra patvirtinusios jų narių etikos kodeksus, skelbiamus šių asociacijų interneto svetainėse. Dėl šių Kodeksų taisyklių nesilaikymo skundų negauta, todėl neturime pagrindo spręsti, kaip veiksmingai tie Kodeksai įgyvendinami ir kaip jie skatina įstatymų laikymąsi. Rekomendacija Rekomendacijų nėra. Geroji praktika A.3 Kiti institucinės sistemos aspektai a. Teismų sistema turėtų tapti veiksmingai veikiančia ir patikima priemone, uţtikrinančia investuotojų interesus ginančių įstatymų ir 41 Lietuva Vertybinių popierių sektorius norminių aktų įgyvendinimą. b. Ţiniasklaida turėtų vaidinti aktyvų vaidmenį propaguojant investuotojų teisių apsaugą. c. Taip pat aktyvų vaidmenį stiprinant investuotojų teisių ir interesų apsaugą turėtų vaidinti privataus sektoriaus dalyviai, įskaitant savanoriškas investuotojų teisių gynimo organizacijas, profesines asociacijas ir, jeigu galima, savitvarkos organizacijos. Aprašymas a. Lietuvos teismų sistema yra greitesnė ir turi maţiau procedūrų palyginus su kitų Europos šalių vidurkiu, tačiau bylinėjimosi išlaidos yra šiek tiek didesnės. Ir vis dėl to teismų sistema yra laikoma patikima skundų nagrinėjimo institucija, nors tikriausiai vos kelios bylos yra pasiekusios teismą. b. Atsiţvelgiant į tai, kad šalis maţa, galima teigti, jog ţiniasklaida aktyviai skelbia finansinio pobūdţio informaciją investuotojams. c. Įvertinus tai, kad finansų sektorius yra nedidelis, Finansų maklerių asociacija ir Investicijų valdymo įmonių asociacija kaip profesinės asociacijos vaidina aktyvų vaidmenį gindamos investuotojų interesus. Rekomendacija Rekomendacijų nėra. B DALIS INFORMACIJOS PATEIKIMAS IR PARDAVIMO PRAKTIKA Geroji praktika B.1 Bendra praktika Turi būti patvirtinti bendri informavimo principai, apimantys investuotojų santykius su vertybinius popierius perkančiais ar parduodančiais ar siūlančiais pirkti ar parduoti asmenimis visuose trijuose tokių santykių etapuose: iki pardavimo, pardavimo metu ir po pardavimo. a. Iš investuotojui teikiamos ar prieinamos informacijos investuotojas turėtų būti tinkamai informuotas apie galimas sąskaitas, produktus ir paslaugas, kurias jis gali pasirinkti, kiekvienos sąskaitos, produkto ar paslaugos ypatybes, taip pat rizikos veiksnius, su kuriais jis gali susidurti įsigydamas kiekvienos rūšies sąskaitas, produktus ar paslaugas. b. Vertybinių popierių tarpininkas ar KIS turėtų būti teisiškai atsakingas uţ visus teiginius, kuriuos skelbia su jų produktais susijusioje reklaminėje ar rinkodaros medţiagoje. c. Fizinis asmuo, veikiantis kaip vertybinių popierių tarpininko ar KIS atstovas, turėtų investuotoją informuoti, kad jis yra licencijuotas būti tokiu atstovu, ir nurodyti, kas jam tokią licenciją išdavė. Aprašymas a. Pagal FPRI 22 straipsnį makleris privalo suteikti informaciją apie: i) įmonę ir jos teikiamas paslaugas; ii) finansines priemones ir siūlomą investavimo strategiją, įskaitant konsultacijas ir įspėjimus apie riziką, kuri būdinga tam tikrai investavimo strategijai arba investicijoms į tam tikras finansines priemones; iii) klientų pavedimų vykdymo vietas; ir iv) pavedimo vykdymo išlaidas ir kitus mokėjimus. b. Vertybinių popierių įstatymo 11 straipsnio nuostatose dėl reklamos numatoma, kad reklama turi būti teisinga ir atitikti VKP taisyklių reikalavimus. Tačiau vienintelė bausmė uţ šių reikalavimų nesilaikymą yra laikinas tokios reklamos sustabdymas ar jos uţdraudimas. c. Įstatymuose nėra atskirų taisyklių ar reikalavimo asmeniui nurodyti, ar jis turi licenciją, o jei taip - kokią. Rekomendacija Įstatyme turėtų būti numatytos nuobaudos uţ melagingą reklamą, o VPK taisyklėse – reikalavimas, kad visi vertybiniais popieriais prekiaujantys asmenys tiksliai nurodytų, 42 Lietuva Vertybinių popierių sektorius kokią jie ar jų finansų maklerio įmonė turi licenciją. Geroji praktika B.2 Terminai ir sąlygos Prieš uţmegzdamas santykius su investuotoju vertybinių popierių rinkos tarpininkas arba KIS turėtų įteikti investuotojui bendrųjų terminų ir sąlygų dokumento kopiją ir konkrečiai sąskaitai taikomų terminų ir sąlygų dokumentą. Terminai ir sąlygos turėtų būti išspausdintos tokiu šriftu ir intervalais, kad būtų galima lengvai perskaityti. Terminuose ir sąlygose turėtų būti nurodyti bent tokie duomenys: a. informacija apie bendruosius mokesčius; b. skundų nagrinėjimo tvarka; c. informacija apie vertybinių popierių tarpininko ar KIS, kurio narys jis yra, taikomą kompensavimo schemą, trumpai išdėstyti veiksmai ir teisės gynimo priemonės, kurių investuotojas gali imtis vertybinių popierių tarpininko ar KIS bankroto atveju; d. palūkanų normų, kurias moka ar kurios priskaičiuotos, apskaičiavimo būdai; e. visi kiti aktualūs su produktu susiję mokesčiai, išskyrus palūkanas; f. visi mokesčiai uţ paslaugas; g. visi pervedimams tarp sąskaitų taikomi apribojimai; h. sąskaitų uţdarymo tvarka. Aprašymas a. Pagal 2007 m. geguţės 31 d. VPK nutarimo „Dėl investicinių paslaugų teikimo ir klientų pavedimų priėmimo ir vykdymo taisyklių patvirtinimo“ Nr. 1K-22 45 punktą finansų maklerio įmonė privalo pateikti potencialiems klientams informaciją apie bendrąsias išlaidas. b. Lietuvos įstatymuose ar nuostatuose nėra atskiros nuostatos, kuria būtų reikalaujama sąskaitos atidarymo dokumentuose klientams išaiškinti skundų nagrinėjimo tvarką. c. Pagal 1K-22 nutarimo 30.7 punktą investuotojams turi būti išaiškinta numatyta indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo sistemos apsauga. d. Pagal 1K-22 nutarimo 45 punktą sąskaitos atidarymo dokumentuose klientui turi būti pateikta informacija apie susijusius mokėjimus, komisinius atlyginimus ir išlaidas, taip pat visus mokesčius, susijusius su produktu ar paslauga. Jei tiksli mokėtina produkto ar paslaugos suma negali būti nustatyta – bendros mokėtinos sumos apskaičiavimo pagrindą. e; f. Pagal 1K-22 nutarimo 45 punktą klientui turi būti pateikta informacija apie visus mokėjimus ir išlaidas. g. Lietuvos įstatymuose ir teisės aktuose nėra atskiros nuostatos, pagal kurią būtų reikalaujama sąskaitos atidarymo dokumentuose klientui išaiškinti pervedimų tarp sąskaitų apribojimų tvarką. h. Lietuvos įstatymuose ir taisyklėse nėra atskiros nuostatos, pagal kurią būtų reikalaujama sąskaitos atidarymo dokumentuose klientui išaiškinti sąskaitos uţdarymo tvarką. Pagal 1K-22 nutarimo 46 punktą klientui jo reikalavimu turi būti pateiktas sutrumpintas prospektas. Šiame prospekte informuojama apie investavimo sąlygas, įskaitant informaciją apie KIS klientui taikomus įsigijimo ir išpirkimo mokesčius, kaip numatoma FPRI 22 straipsnyje. 43 Lietuva Vertybinių popierių sektorius Rekomendacija Teisės aktuose turėtų būti atskiros nuostatos dėl sąskaitos perkėlimo, uţdarymo ir investuotojų informavimo apie tokias procedūras. Be to, teisės aktuose turėtų būti numatytas reikalavimas, kad sutarties sudarymo dokumentuose investuotojai būtų informuoti apie vidaus skundų nagrinėjimo tvarką ir išorinius alternatyvius ginčų sprendimo būdus. Geroji praktika B.3 Profesinė kompetencija Prieţiūros institucijos turėtų nustatyti ir administruoti minimalius vertybinių popierių tarpininkų ir KIS darbuotojų kompetencijos reikalavimus ir, kada galima, šiais klausimais bendradarbiauti su profesinėmis asociacijomis. Aprašymas Pagal FPRI 14 straipsnį, fizinis asmuo, siekiantis gauti maklerio licenciją, privalo išlaikyti VPK organizuojamus egzaminus. Tačiau KIS reglamentuojantys įstatymai nereikalauja, kad valdymo įmonių ar investicinių bendrovių darbuotojai ar atstovai turėtų atskiras licencijas vykdyti prekybą KIS vienetais. Rekomendacija Turėtų būti atitinkamai keičiamas Kolektyvinio investavimo subjektų įstatymas. Jame reikėtų numatyti reikalavimą, kad KIS pardavimo darbuotojai atitiktų minimalius kompetencijos reikalavimus, tuo tikslu laikytų egzaminą ir gautų licenciją, arba būtų taikoma kitokia VKP nuoţiūra veiksminga tvarka. Geroji praktika B.4 Paţink savo klientą Prieš pradėdamas teikti produktus ar paslaugas klientui vertybinių popierių tarpininkas ar KIS turėtų gauti, registruoti ir saugoti pakankamą informaciją, padėsiančią susidaryti profesinę nuomonę apie investuotojo patirtį, jo finansinę padėtį, poţiūrį į riziką, kad galėtų pasiūlyti tokiam investuotojui tinkamą produktą ar paslaugą ir suteikti jam tinkamą rekomendaciją. Aprašymas FPRI įstatymo 22 straipsnyje apibrėţiama paţink savo klientą taisyklė, parengta pagal MiFID direktyvos reikalavimus. Šią nuostatą sustiprina nutarimo Nr. 1K-22 48–57 punktų nuostatos. Rekomendacija Rekomendacijų nėra. Geroji praktika B.5 Tinkamumas Vertybinių popierių tarpininkas arba KIS turėtų uţtikrinti, kad atsiţvelgiant į visus investuotojo pateiktus ir kitus tarpininkui ţinomus faktus apie investuotoją, būtų siūlomas investuotojui tinkamas produktas, paslauga ar teikiama jam tinkama rekomendacija. Aprašymas FPRI įstatymo 22 straipsnyje apibrėţiama tinkamumo taisyklė, parengta pagal MiFID direktyvos reikalavimus. Šią nuostatą sustiprina nutarimo Nr. 1K -22 48–57 punktų nuostatos. Rekomendacija Rekomendacijų nėra. Geroji praktika B.6 Pardavimo praktika Įstatymuose ir kituose teisės aktuose turėtų būti išdėstytos aiškios taisyklės dėl netinkamos pardavimo praktikos tarpininkaujant, perkant ir parduodant vertybinius popierius. Todėl vertybinių popierių tarpininkai, KIS ir jų pardavimo atstovai turėtų: a. netaikyti jokio spaudimo klientui vykdydami prekybą vertybiniais popieriais; b. nedaryti klaidingų teiginių ir neskelbti ne visai teisingų teiginių apie jo parduodamus produktus; c. išsamiai atskleisti visą su jo parduodamais finansiniais produktais susijusią riziką; d. tarpininkas neturi teisės ignoruoti ar menkinti įspėjamųjų pranešimų 44 Lietuva Vertybinių popierių sektorius rašytinėje pardavimo reklamos literatūroje; e. neatmesti ir neriboti bei nesiekti atmesti ir riboti nuostatų dėl teisinės atsakomybės ar pareigos veikti investuotojo labui, išskyrus atvejus, kai tai leidţiama pagal taikytinus įstatymus. Įstatymuose ir kituose teisės aktuose turėtų būti numatytos aiškios sankcijos dėl netinkamos prekybos praktikos. Aprašymas a. Nesąţiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymo 3 straipsnyje draudţiama nesąţininga agresyvi prekybos taktika. 8 straipsnyje įvairi prekybos praktika naudojant spaudimą laikoma agresyvia komercine veikla. b. Nesąţiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymo 3 straipsnyje draudţiama nesąţininga prekyba, o 5 ir 6 straipsniuose apibrėţiami klaidinantys veiksmai ir klaidinantis informacijos neatskleidimas: faktų iškraipymas ar ne visos tiesos pasakymas. Šios teisinės nuostatos taip pat taikomos finansų maklerio įmonėms ir KIS. Be to, FPRI 22 str. 2 dalyje yra reikalavimas, kad klientams teikiama informacija nebūtų klaidinanti. 1K-22 nutarime (10–17 punktai) išsamiau paaiškinama, kokia informacija gali būti laikoma klaidinančia. c. 1K-22 nutarimo 33–37 punktuose numatytas reikalavimas, kad finansų maklerio įmonės privalo informuoti apie riziką, susijusią su investavimu į įvairių rūšių finansines priemones ar įvairios strategijos pasirinkimu. d. 1K-22 nutarimo 11 punkte numatyta, kad klientams suteikiamoje informacijoje „negali būti nuslepiami ar uţgoţiami svarbūs dalykai, reikšmingos aplinkybės ar įspėjimai arba sumenkinama jų svarba“. e. Lietuvos įstatymuose ir taisyklėse nėra atskirų nuostatų, pagal kurias būtų draudţiama atmesti ar riboti reikalavimus dėl veikimo kliento labui ar kokią nors atsakomybę, tačiau tokia praktika draudţiama pagal bendruosius finansų maklerių įmonėms taikomus reikalavimus klientų atţvilgiu veikti sąţiningai. Lietuvos įstatymuose numatomos bausmės ir nuobaudos uţ netinkamą komercinę veiklą. Nesąţiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatyme numatomas įspėjimas ir baudos uţ įstatymo reikalavimų nepaisymą. Vertybinių popierių įstatymo 11 straipsnyje numatoma VPK teisė sustabdyti įstatymo reikalavimus paţeidţiančios reklamos skelbimą. FPRI 95 straipsnyje numatomos baudos juridiniams asmenims, kurie nevykdo reikalavimų, susijusių su informacijos pateikimu atidarant sąskaitą. Fiziniai asmenys yra atsakingi pagal įstatymą ir jų licencijos galiojimas gali būti sustabdytas. Rekomendacija Įstatymuose ir kituose teisės aktuose turėtų būti aiškiai nurodyta, kad pagrindinių investuotojų gynimo priemonių negalima nei atsisakyti, nei riboti. Nuobaudos uţ nesąţiningą komercinę veiklą yra ganėtinai švelnios. Juridiniams asmenims gali būti tik skiriamos nedidelės baudos, o fiziniams asmenims galioja tik gana neapibrėţtos nuostatos dėl galimo licencijos sustabdymo. FPRI įstatymo nuostatos dėl baudų ir nuobaudų turėtų būti suformuluotos aiškiau ir būti grieţtesnės fizinių asmenų atţvilgiu, nes vykdant prekybą būtent tokie fiziniai asmenys tiesiogiai bendrauja su klientais. Geroji praktika B.7 Reklamos ir pardavimo medţiaga a. Visa reklamos ir rinkodaros medţiaga turi būti parengta paprasta ir vidutiniam investuotojui lengvai suprantama kalba. b. Vertybinių popierių tarpininkai, KIS ir jų pardavimo darbuotojai turėtų uţtikrinti, kad jų skelbiama reklamos ir rinkodaros medţiaga ir procedūros neklaidintų klientų. c. Visoje reklamos medţiagoje, įskaitant skelbiamą spaudoje, televizijoje ir radijuje, vertybinių popierių tarpininkai, KIS ir jų pardavimo darbuotojai turėtų informuoti, kad jų veikla yra 45 Lietuva Vertybinių popierių sektorius reguliuojama, ir nurodyti, kas juos reguliuoja. Aprašymas a. Pagal 1K-22 nutarimo 11 punktą visa reklamos medţiaga turėtų būti labai aiški ir pateikiama taip, kad ją suprastų asmenys, kuriems ji yra skirta. b. Nesąţiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymo 3 straipsnyje draudţiama nesąţininga prekyba, o 5 ir 6 straipsniuose apibrėţiami klaidinantys veiksmai ir klaidinantis informacijos neatskleidimas: faktų iškraipymas ar ne visos tiesos pasakymas. Šios teisinės nuostatos taip pat taikomos finansų maklerio įmonėms ir KIS. Be to, FPRI 22 str. 2 dalyje yra reikalavimas, kad klientams teikiama informacija nebūtų klaidinanti. 1K-22 nutarime (10–17 punktai) išsamiau paaiškinama, kokia informacija gali būti laikoma klaidinančia. Be to, pagal Reklamos įstatymo 5 straipsnį klaidinanti reklama yra draudţiama. c. Pagal FPRI įstatymo 22 straipsnį finansų maklerio įmonė privalo apibūdinti savo įmonę. 1K-22 nutarimo 30.4 punkte šis reikalavimas tikslinamas ir nurodoma, jog finansų maklerio įmonė privalo nurodyti, kad ji licencijuota, ir pateikti prieţiūros institucijos, išdavusios finansų maklerio įmonės licenciją, pavadinimą ir adresą. Rekomendacija Rekomendacijų nėra. C DALIS KLIENTŲ SĄSKAITŲ TVARKYMAS IR APTARNAVIMAS Geroji praktika C.1 Lėšų atskyrimas Investuotojo lėšos turėtų būti laikomos atskirai nuo kitų rinkos dalyvių lėšų. Aprašymas Pagal FPRĮ 13 straipsnį finansų maklerio įmonė privalo atskirai įtraukti į apskaitą savo ir kiekvieno kliento finansines priemones ir negali naudoti klientų turto negavusi klientų leidimo. Rekomendacija Rekomendacijų nėra. Geroji praktika C.2 Pranešimas Investuotojai turėtų gauti iš vertybinių popierių tarpininkų ar KIS pranešimus su informacija apie kiekvieno uţ klientą ar kliento vardu atlikto sandorio duomenis. Tokiame pranešime turėtų būti informuojama apie vertybinių popierių tarpininko, KIS ar jų pardavimo atstovų gautus komisinius mokesčius. Aprašymas 1K-22 nutarimo 109–116 punktuose išsamiai aprašomas reikalavimas, kad finansų maklerio įmonė privalo išsamiai informuoti savo klientus apie jų pavedimų vykdymą. Tokiame pranešime turi būti nurodoma informacija apie sandorio datą, laiką ir vietą, priemonių, su kuriomis atliktas sandoris, skaičius, pavedimo rūšis (pavedimas su tarpininko rekomendacija ar be jos), bendra sandorio vertė, mokesčiai ir komisiniai mokesčiai. Rekomendacija Rekomendacijų nėra. Geroji praktika C.3 Ataskaitos Investuotojui turėtų būti teikiamos periodinės ataskaitos su glausta informacija apie kiekvienoje vertybinių popierių tarpininko ar KIS tvarkomoje sąskaitoje atliktus veiksmus; tokia ataskaita turėtų būti parengta lengvai skaitoma forma. a. Vertybinių popierių tarpininkai ir KIS turėtų teikti periodines savalaikes ataskaitas apie visus sąskaitose atliktus sandorius. b. Investuotojai turėtų turėti galimybes ginčyti atitinkamo laikotarpio ataskaitoje uţfiksuotų sandorių tikslumą. c. Jeigu investuotojas sutinka, kad jam būtų teikiamos elektroninio 46 Lietuva Vertybinių popierių sektorius formato ataskaitos, tokios ataskaitos taip pat turėtų būti lengvai skaitomos ir suprantamos. Aprašymas Pagal 1K-22 nutarimo 126 punktą finansų maklerio įmonė, kuri saugo klientui priklausančias finansines priemones ar pinigines lėšas, privalo ne rečiau kaip kartą per metus patvariojoje laikmenoje pateikti klientui ataskaitą apie jo sąskaitą. Šia nuostata praplečiamas ir patikslinamas FPRĮ 22 straipsnio bendro pobūdţio reikalavimas teikti klientams informaciją apie jų sąskaitoje atliktas operacijas. Be to, tokias ataskaitas apie valdomas sąskaitas finansų maklerio įmonės ir valdymo įmonės turi teikti kas šešis mėnesius, o jeigu klientas pareikalauja – kas tris mėnesius. Įmonės privalo maţmeninius klientus informuoti, kad jie gali gauti tokias ataskaitas kas tris mėnesius. Valdant portfelius, kuriuos sudarant naudojami finansiniai svertai (angl. – leveraged portfolios), tokios ataskaitos turi būti teikiamos kas mėnesį. Rekomendacija VPK galėtų apsvarstyti galimybę numatyti reikalavimą teikti ketvirtines ataskaitas, jeigu per tą ketvirtį finansų maklerio įmonės nevaldomoje asmeninėje investuotojo sąskaitoje buvo vykdomi sandoriai. Nors siunčiami atitinkami kiekvieno sandorio pranešimai, klientams galėtų būti naudinga gauti apibendrintas kiekvieno ketvirčio, per kurį buvo vykdomi sandoriai, ataskaitas. Geroji praktika C.4 Greitas apmokėjimas ir lėšų pervedimas Investuotojui pareikalavus atlikti lėšų pervedimą į jo sąskaitą ar pervesti lėšas ar kitas priemones į kito tarpininko ar fondo sąskaitą, tokie mokėjimai ar pervedimai turėtų būti atliekami nedelsiant. Aprašymas 1K-22 nutarimo 92 punkte teigiama, kad „Finansų maklerio įmonė kliento pavedimą privalo pradėti vykdyti nedelsdama, jeigu kliento pavedime ar sutartyje nenustatyta kitaip“. 98 punkte numatyta, kad „Jei finansų maklerio įmonė yra atsakinga uţ atsiskaitymų uţ sudarytą sandorį prieţiūrą ar organizavimą, ji privalo imtis visų reikiamų veiksmų, kad kliento finansinės priemonės ir lėšos, gautos įvykdţius atsiskaitymus uţ sudarytą sandorį, būtų nedelsiant ir tinkamai apskaitomos atitinkamo klien to sąskaitose“. Be to, FPRĮ 22 straipsnyje numatomas bendro pobūdţio reikalavimas finansų maklerio įmonėms teikiant paslaugas klientams veikti sąţiningai. Rekomendacija Rekomendacijų nėra. Geroji praktika C.5 Investuotojų duomenų registracija Vertybinių popierių tarpininkas ar KIS turėtų nuolat registruoti duomenis apie investuotoją ir pateikti bent jau tokią informaciją: a. visų dokumentų, kurių reikia kliento tapatybei nustatyti ir jam trumpai apibūdinti, kopijas; b. investuotojo kontaktinius duomenis; c. visų investuotojui pagal sutartį teiktų pranešimų ir periodinių ataskaitų kopijas; d. informaciją apie visas investuotojui teiktas rekomendacijas, produktus ar paslaugas; e. duomenis apie tai, kokia informacija buvo teikta investuotojui teikiant rekomendacijas, produktus ar paslaugas; f. visos korespondencijos su investuotoju kopijas; g. visi investuotojo sudaryti ir pasirašyti dokumentai ar prašymai; h. visų investuotojo kartu su prašymu suteikti konsultacijas, įsigyti produktus ar suteikti paslaugas pateiktų originalių dokumentų kopijas; i. visą kitą informaciją apie investuotoją, kurią vertybinių popierių tarpininkas ar KIS privalo turėti pagal įstatymą; ir j. visą kitą su investuotoju susijusi vertybinių popierių tarpininko ir KIS gaunama informacija. 47 Lietuva Vertybinių popierių sektorius Uţregistruota informacija apie kiekvieną atskirą sandorį turėtų būti saugoma pagrįstą skaičių metų nuo sandorio įvykdymo datos. Visi kiti a–j punktuose nurodyti duomenys turėtų būti taip pat saugomi pagrįstą skaičių metų nuo santykių su klientu pabaigos. Registruoti duomenys apie investuotoją turėtų būti išsamūsi ir lengvai pasiekiami. Aprašymas Į anglų kalbą išverstuose klientų duomenų saugojimą reglamentuojančiuose įstatymuose teisės aktuose nepateikiama išsamių reikalavimų dėl informacijos, kurią turėtų registruoti finansų maklerio įmonė ar KIS. 1K-22 nutarimo 155 punkte teigiama, kad Vertybinių popierių komisija nustato sąrašą minimalios informacijos, dokumentų ir duomenų, kuriuos finansų maklerio įmonė privalo saugoti laikydamasi įstatymo ir jį detalizuojančių teisės aktų reikalavimų (1 priedas). Pagal FPRĮ 22 straipsnio 11 dalį finansų maklerio įmonė privalo saugoti dokumentus, kuriais nustatomi įmonės ir kliento sutartiniai santykiai ir jų tarpusavio teisės bei pareigos ir kitos investicinių paslaugų teikimo sąlygos. Be to, pagal FPRĮ įstatymo 31 straipsnį finansų maklerio įmonė privalo ne maţiau kaip 10 metų saugoti visus duomenis ir dokumentus, susijusius su sandoriais dėl finansinių priemonių, kuriuos įmonė sudarė klientų vardu ar savo sąskaita. 1K-22 nutarimo 151 punktu įtvirtinamos lanksčios taisyklės ir suteikiami įgaliojimai VPK nustatyti, kokį laikotarpį finansų maklerio įmonė privalo laikyti su klientu / investuotoju susijusius dokumentus santykiams su tokiu investuotoju pasibaigus, tačiau nurodoma, kad toks laikotarpis turi būti ne trumpesnis nei 10 metų. Rekomendacija Rekomendacijų nėra. D DALIS PRIVATUMAS IR DUOMENŲ APSAUGA Geroji praktika D.1 Kliento informacijos konfidencialumas ir saugumas Vertybinių popierių tarpininko ir KIS klientai turi teisę tikėtis, kad visa informacija apie jų finansinę veiklą bus apsaugota nuo neįgaliotų asmenų ar institucijų bandymų su ja susipaţinti. Įstatyme turėtų būti numatytas reikalavimas vertybinių popierių tarpininkams ir KIS imtis atitinkamų priemonių, kad būtų uţtikrintas kliento informacijos konfidencialumas ir apsauga nuo bandymų paţeisti jos vientisumą ar neleistinai susipaţinti ar naudotis. Aprašymas FPRĮ įstatymo 13 straipsnio 5 dalyje numatomas reikalavimas finansų maklerio įmonėms turėti veiksmingas informacijos apdorojimo sistemų kontrolės ir apsaugos priemones. Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo 24 straipsnyje numatytas reikalavimas bet kuriam duomenų tvarkytojui ir duomenų valdytojui, kuriems yra priskiriamos ir finansų maklerio įmonės arba KIS, uţtikrinti tokį saugumo lygį, kuris atitiktų saugotinų asmens duomenų pobūdį. Rekomendacija Rekomendacijų nėra. Geroji praktika D.2 Informacijos apie klientą teikimas Vertybinių popierių tarpininkas ir KIS turėtų: a. informuoti investuotoją apie visus sandorius su trečiosiomis šalimis, kuriuos vykdydami jie privalo teikti informaciją apie investuotojo sąskaitą, pvz., apie kredito informacijos biuro pateiktus paklausimus, išskyrus atvejus, kai įstatyme numatyta kitaip; b. paaiškinti, kaip naudoja investuotojo asmens duomenis ir kaip juos teikia; c. sudaryti investuotojui galimybes neleisti teikti tam tikr ų duomenų, 48 Lietuva Vertybinių popierių sektorius pvz., apie jo sąskaitas ar kitų asmens duomenų, su vertybinių popierių tarpininku ar KIS nesusijusiems asmenims, pavyzdţiui, telerinkodaros ar tiesioginės rinkodaros paštu tikslais, ir informuoti investuotoją apie tokią galimybę. Aprašymas a. Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatyme (17 ir 18 straipsniai) reikalaujama, kad duomenų valdytojas atitinkamai informuotų „duomenų subjektą“, t. y. investuotoją, apie jo teises tais atvejais, kai duomenis numatoma panaudoti perduodant trečiajai šaliai. b. Pagal Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo 17 ir 18 straipsnius duomenų subjektas turi būti atitinkamai apie tai informuojamas. c. Pagal Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo 21 straipsnį investuotojas turi teisę nesutikti, kad jo asmens duomenys būtų tvarkomi tiesioginės rinkodaros tikslais. Rekomendacija Rekomendacijų nėra. Geroji praktika D.3 Leistino duomenų teikimo atvejai a. Įstatyme turėtų būti aiškiai apibrėţiamos procedūros dėl kliento finansinių duomenų teikimo valstybės institucijoms, ir jų išimtys. b. Įstatyme turėtų būti numatytos nuobaudos uţ investuotojo duomenų konfidencialumo reikalavimų paţeidimus. Aprašymas a. Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo 5 straipsnyje apibrėţti kriterijai, kuriais vadovaudamosi valstybės institucijos turi teisę tvarkyti asmens duomenis, pavyzdţiui, tokiais atvejais, kaip nagrinėjant su baudţiamaisiais nusikaltimais susijusius klausimus. 9–16 straipsniuose apibrėţiamas duomenų tvarkymas viešojo intereso, pavyzdţiui, socialinio draudimo tikslais. b. Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo 32–34 straipsniuose numatoma civilinė atsakomybė uţ įstatyme numatytų reikalavimų dėl duomenų teikimo nevykdymą, tačiau nėra numatyti Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos įgaliojimai tokias nuostatas įgyvendinti. Rekomendacija Valstybinei duomenų apsaugos inspekcijai turėtų būti suteikti atitinkami įgaliojimai taikyti drausmines nuobaudas uţ Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo paţeidimus. E DALIS GINČŲ SPRENDIMO MECHANIZMAI Geroji praktika E.1 Vidaus ginčų sprendimo tvarka a. Vertybinių popierių rinkos prieţiūros institucija turėtų reikalauti, kad kiekvienas vertybinių popierių rinkos tarpininkas arba KIS turėtų patvirtintą skundų ir ginčų sprendimo tvarką. b. Vertybinių popierių rinkos tarpininkai ir KIS turėtų paskirti atskirus darbuotojus, į kuriuos investuotojai galėtų kreiptis su paklausimais ir skundais. c. Vertybinių popierių rinkos tarpininkai ir KIS turėtų informuoti savo investuotojus apie jų taikomą vidaus ginčų sprendimo tvarką. d. Vertybinių popierių rinkos prieţiūros institucija turėtų stebėti, kaip vertybinių popierių tarpininkai ir KIS laikosi jų patvirtintų investuotojų interesų apsaugos taisyklių. Aprašymas 1K-17 nutarimo „Dėl finansų maklerio įmonių veiklos organizavimo taisyklių patvirtinimo“ VII dalies 32 punkte numatomas reikalavimas finansų maklerio įmonėms ir tam tikroms valdymo įmonėms patvirtinti ir įgyvendinti skaidrias ir efektyvias vidaus ginčių su klientais sprendimo procedūras. Kituose to paties skyriaus punktuose 49 Lietuva Vertybinių popierių sektorius numatoma didţiausia pagal tokias procedūras atliekamo skundų nagrinėjimo trukmė (30 kalendorinių dienų) ir apibrėţiamos kitos su šia prievole susijusios bendrovių pareigos. Rekomendacija Rekomendacijų nėra. Geroji praktika E.2 Oficialieji ginčų sprendimo mechanizmai Reiktų patvirtinti nepriklausomą ginčų sprendimo tvarka spręsti ginčams, galintiems kilti tarp investuotojų ir vertybinių popierių tarpininkų ir KIS. a. Reikėtų sistemos, per kurią investuotojai galėtų kreiptis į trečiąją šalį – bankų ombudsmeno ar arbitraţo teismą – siekdami nebrangiai ir veiksmingai apginti savo teises, jei jie nepatenkinti ginčo su vertybinių popierių tarpininku ar KIS sprendimu pagal taikytiną vidaus ginčų sprendimo tvarką rezultatais. Apie tokią sistemą turėtų būti informuojama visuomenė. b. Tokia nepriklausoma ginčų sprendimo sistema turėtų būti nešališka ir nepriklausoma nuo ją įsteigusios valstybės valdţios institucijos ar atitinkamo sektoriaus įtakos. c. Reiktų sukurti ir viešai skelbiamose taisyklėse įtvirtinti nepriklausomos ginčų sprendimų sistemos sprendimų įgyvendinimo tvarką bei numatyti, kad tokios institucijos sprendimai yra privalomi vertybinių popierių tarpininkams ir KIS. Aprašymas a. Komercinio arbitraţo įstatyme numatoma galimybė su prekyba susijusius ginčus nagrinėti arbitraţo teisme, jeigu abi bylos šalys sutinka, kad toks ginčas būtų nagrinėjamas arbitraţo tvarka. Dėl arbitraţo formalumų ir išlaidų ginčo sprendimas arbitraţo tvarka nėra labai naudinga nagrinėjant smulkius turtinius maţmeninų klientų ieškinius, bet gali būti naudingas nagrinėjant didelės apimties ieškinius. Atskirą ginčų sprendimo tvarką yra patvirtinusi Vilniaus vertybinių popierių birţa, tačiau ji taikoma tik nagrinėjant ginčus tarp birţos ir birţos narių. FPRĮ 84 straipsnyje teigiama, kad VPK skatina alternatyvias (neteismines) ginčų sprendimo sistemas, bet tokios alternatyvios sistemos kūrimas jame konkrečiai neįtvirtintas. b. Arbitraţo teismų sistema atrodo yra tikrai nešališka ir nepriklausoma. c. Arbitraţo teismo sprendimai yra privalomi, tačiau jie gali būti apskųsti Lietuvos apeliaciniam teismui. Rekomendacija Įstatymų leidėjai turėtų apsvarstyti galimybes praplėsti VVTAT institucinius įgaliojimus, kad VVTAT nagrinėtų ir maţmeninių investuotojų ginčus. Taip pat, siekiant išvengti didelių su teismo ar komercinio arbitraţo sistema susijusių išlaidų, maţmeninių investuotojų skundams spręsti reikėtų įvertinti galimybes sukurti alternatyvų ginčų sprendimo mechanizmą, tokį kaip ombudsmeno tarnyba. Geroji praktika F.1 Teisinės nuostatos a. Įstatyme turėtų būti įtvirtintos aiškios nuostatos, pagal kurias vertybinių popierių rinkos prieţiūros institucija galėtų laiku imtis pataisomųjų veiksmų sutrikus vertybinių popierių tarpininko ar KIS veiklai. b. Įstatyme dėl įsipareigojimų investuotojams garantijų, jeigu toks yra, turėtų būti aiškiai apibrėţiama, kokioms lėšoms ar finansinėms priemonėms tas įstatymas taikomas. c. Turėtų būti sukurta veiksminga tvarka, pagal kurią garantinis fondas ar bankroto administratorius laiku atliktų lėšų ar finansinių priemonių pervedimus. d. Vertybinių popierių tarpininkų ar KIS nemokumą reglamentuojančiuose įstatymuose turėtų būti įtvirtinta supaprastinta, rentabili, lygiateisė tvarka, pagal kurią vertybinių 50 Lietuva Vertybinių popierių sektorius popierių tarpininko ar KIS bankroto administratorius laiku pervestų investuotojams lėšas ar finansines priemones. Aprašymas a. FPRĮ 89 ir 90 straipsniuose numatyti VPK įgaliojimai pritarti finansų maklerio įmonės reorganizavimo planui, bankroto procedūrai ir inicijuoti jos bankroto procedūrą. Finansų maklerio įmonės bankroto procedūra nagrinėjama tik teismo tvarka, ir teismas, gavęs pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, privalo tą pačią dieną įšaldyti įmonės tyurtą, siekdamas apsaugoti klientų turtą. b. Indėlių draudimo ir įsipareigojimų investuotojams įstatymu įsteigiama valstybinė įmonė „Iindėlių ir investicijų draudimas,“ kuri veikia kaip garantijų investuotojams fondas. Šio įstatymo 2 straipsnio 12 dalyje apibrėţiamas turtas, kuriam tokios garantijos yra taikomos, bet nuostatos nėra pakankamai konkrečios. c. Indėlių draudimo ir įsipareigojimų investuotojams įstatymo 10 straipsnyje numatomas įpareigojimas išmokėti draudimo išmokas per įstatymais nustatytą laiką. d. FPRĮ 90 straipsnio 5 dalyje nustatoma tvarka, pagal kurią klientams grąţinamos lėšos tais atvejais, kai finansų maklerio įmonės bankroto procedūrą tvarko bankroto administratorius, bet nieko nepasakyta apie kompensacijų išmokėjimo tvarką, kai bankroto byla nagrinėjama teisme. Rekomendacija Indėlių draudimo ir įsipareigojimų investuotojams įstatyme turėtų būti konkrečiau apibrėţta, kokioms finansinėms priemonėms taikomos įstatymo nuostatos ir kaip nustatoma jų vertė išmokant kompensacijas. FPRĮ taip pat turėtų būti įtvirt inta išsamesnė kompensacijų investuotojams finansų maklerio įmonės bankroto atveju išmokėjimo tvarka. Kolektyvinio investavimo subjektų įstatyme taip pat turėtų būti numatyta tokių kompensacijų išmokėjimo KIS bankroto atveju tvarka. G DALIS VARTOTOJŲ GEBĖJIMŲ UGDYMAS Geroji praktika G.1 Finansinis švietimas ţiniasklaidoje a. Spauda ir kitos ţiniasklaidos priemonės turėtų būti skatinamos aktyviai rašyti su maţmeninių klientų finansinėmis priemonėmis susijusiais klausimais. b. Prieţiūros institucijos / profesinės asociacijos turėtų teikti spaudai, radijui, televizijai pakankamai informacijos, padedančios analizuoti su finansiniais produktais ir paslaugomis susijusius klausimus. Aprašymas a. Įvertinant rinkos dydį galima teigti, kad Lietuvoje yra aktyvi finansinė spauda. b. VPK aktyviai teikia įvairius pranešimus spaudai, padedančius analizuoti su finansiniais produktais ir paslaugomis susijusius klausimus. Rekomendacija Rekomendacijų nėra. Geroji praktika G.2 Investuotojų informavimo medţiaga Finansų rinkos prieţiūros institucijos turėtų rengti, leisti ir platinti investuotojams įvairią medţiagą, skirtą juos informuoti, teikti nepriklausomai informacijai apie finansinių produktų ir paslaugų riziką, sąnaudas ir naudą. a. Nevyriausybines organizacijas reikėtų skatinti vykdyti visuomenines investuotojų informavimo apie finansines priemones ir paslaugas programas. Aprašymas a. 2004 m. VPK pradėjo įgyvendinti specialią investuotojų švietimo programą, kuria siekiama skatinti Lietuvos gyventojus išmintingai ir apdairiai tvarkyti asmeninius finansus bei imtis priemonių apsaugoti ir uţtikrinti saugią finansinę ateitį. Ši programa vėliau peraugo į ilgalaikę kampaniją, kurios pagrindinis tikslas – ugdyti ir skatinti 51 Lietuva Vertybinių popierių sektorius investavimo kultūrą Lietuvoje. 2007–2008 metais VPK organizavo kelis seminarus asmens finansų valdymo ir pasaulinės finansų krizės klausimais. Tokie seminarai surengti penkiuose didţiuosiuose Lietuvos miestuose, juose dalyvavo beveik 2500 įvairaus amţiaus ir profesijų klausytojų. 2008 m. iš anglų į lietuvių kalbą išverstas leidinys „MIFID vartotojo vadovas“, 10 000 šio leidinio egzempliorių nemokamai išdalyti visiems suinteresuotiems asmenims. b. Profesinės asociacijos visuomenės švietimo veiklose buvo maţiau aktyvios. Rekomendacija Rekomendacijų nėra. 52 Lietuva: Vartotojų teisių apsauga draudimo sektoriuje Apžvalga Bendras draudimo rinkos turtas pastaraisiais metais nuolat didėjo ir 2008 metų pabaigoje siekė 3,4 milijardo litų. Bendras draudimo sektoriaus turtas nuo 2003 iki 2007 metų išaugo 147 proc. Labiausiai per šį laikotarpį padidėjo gyvybės draudimo dalis (gyvybės draudimo lėšos išaugo beveik 330 proc. ir 2007 m. gruodţio mėn. siekė 1,71 milijardo litų). Ne gyvybės draudimo lėšos nuo 2003 iki 2007 metų išaugo 75 proc. ir 2007-ųjų pabaigoje siekė 1,77 milijardo litų. 2008 m. gyvybės draudimo lėšos sumaţėjo 11 proc. per metus lyginant su 2007-aisiais, o ne gyvybės draudimo lėšos padidėjo 10 proc. (ţr. 5 pav.). 4 diagrama. Gyvybės ir ne gyvybės draudimo lėšos (milijonais litų, 2003-2008 m.) 2 400 Gyvybės draudimo lėšos 2 000 Ne - gyvybės draudimo lėšos 1 600 1 200 800 400 0 2003 2004 2005 2006 2007 2008 Šaltinis: Draudimo prieţiūros komisija Po didžiulio ketverių metų augimo Lietuvos draudimo rinka 2008 metais susiaurėjo. Bendros draudimo įmokų pajamos Lietuvos draudimo rinkoje 2007 metais sudarė daugiau nei 2 090 mln. litų, palyginti su 835 mln. 2003 metais, esant 150 proc. augimo koeficientui. 2007 m. bendros draudimo įmokų pajamos išaugo 42 proc., palyginti su 2006 m., kai gyvybės draudimo įmokos sudarė 788 mln. litų (padidėjo 73 proc., palyginti su 2006 m.), o ne gyvybės draudimo įmokos siekė 1 303 mln. litų (padidėjo daugiau nei 29 proc. nuo 2006 m.). Atsiţvelgiant į infliaciją pakoreguotas faktinis augimo koeficientas 2007 m. sudarė 35 proc., arba buvo 11 kartų didesnis nei vidutinis augimo koeficientas ES draudimo rinkoje. Tačiau 2008 m. draudimo rinka sumaţėjo 4,8 proc., to prieţastis – 32 proc. sumaţėjusi gyvybės draudimo rinka. 2008 m. pabaigoje gyvybės draudimas sudarė 26,9 proc. visų draudimo įmokų, palyginti su 37,7 proc. 2007 m. Lietuva Draudimo sektorius 5: diagrama. Draudimo rinkos įmokų pajamos (milijonais litų, 2003-2008 m.) 1 600 Gyvybės draudimo įmokos Ne gyvybės draudimo įmokos 1 200 800 400 0 2003 2004 2005 2006 2007 2008 Šaltinis: Draudimo prieţiūros komisija Nepaisant pastarųjų metų sektoriaus augimo, Lietuvos draudimo rinkos plėtra atsilieka nuo kitų ES naujųjų valstybių narių (NVN). Lietuva atsilieka nuo daugumos NVN ir pagal draudimo skvarbos, ir pagal draudimo tankio aspektus. 2007 m. pabaigoje draudimo skvarba buvo maţa ir tesudarė 2 proc. BVP, bet padidėjo nuo 1,4 proc. 2003-iaisiais. Draudimo skvarba yra maţesnė nei NVN vidurkis, lygus 3 proc., ir ES-15 vidurkis, lygus 9,6 proc. Pagal draudimo tankį (įmokas vienam gyventojui), kuris 2007 metų pabaigoje sudarė maţdaug 227 JAV dolerius, Lietuva atsilieka nuo daugumos NVN ir nuo ES-15 vidurkio – 3 668 JAV dolerių. 6 diagrama: Draudimo skvarba ir tankis ES naujosiose valstybėse narėse Draudimo skvarba (įmokos/BVP, 2007 m.) Draudimo tankis (įmokos gyventojui JAV doleriais, 2007 m.) 6 1400 5 1200 4 1000 3 800 2 600 1 400 0 200 Slovakija Latvija Lietuva Estija Bulgarija Rumunija Vengrija Čekija Lenkija Slovėnija 0 Bulgarija Latvija Lenkija Vengrija Slovėnija Rumunija Lietuva Estija Slovakija Čekija Iš viso Gyvyb. draud. Ne gyvyb. draud. Šaltinis: Swiss Re, Sigma Nr. 3/2008 Lietuvos draudimo rinkoje dominuoja ne gyvybės draudimo sektorius. 2008 m. ne gyvybės draudimo rinka padidėjo 16 proc., o bendros įmokų pajamos sudarė 1,5 milijardo litų. Visos ne gyvybės draudimo sektoriaus įmokos sudarė 73 proc. (nuo 64 proc. 2007 m.). Ir, priešingai, gyvybės draudimo metinių įmokų pajamos 2008 m. sumaţėjo 23 proc., o jų dalis rinkoje krito nuo 36 proc. 2007 m. iki 27 proc. 2008 m. Vyraujantis ne gyvybės draudimo sektoriaus produktas yra automobilių draudimas. 2008 m. automobilių draudimas sudarė 58 proc. ne gyvybės draudimo sektoriaus įmokų: 30 proc. transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės (TPVCA) ir 28 proc. transporto priemonių ţalos (kasko). 54 Lietuva Draudimo sektorius 2007 m. Socialinio draudimo įstatyme buvo padaryti svarbūs pakeitimai dėl darbuotojų atleidimo nuo socialinio draudimo mokesčio, apskaičiuojamo nuo darbuotojų sveikatos draudimo. Nors buvo tikėtasi, kad tokie pakeitimai paskatins spartesnę sveikatos draudimo produktų plėtrą, šių produktų dalis 2008 m. išliko apie 7 proc. 7 diagrama: Ne gyvybės draudimo įmokų pagal atskirus produktus pajamų struktūra 2007 TPVC Casco 32% 33% Kiti 11% Turto Sveikatos 7% 17% 2008 Casco TPVC 28% 30% Kiti 11% Turto Sveikatos 24% 7% Šaltinis: Draudimo prieţiūros komisija Ne gyvybės draudimo rinka yra labai koncentruota ir dažniausiai valdoma užsienio kompanijų. Penkių didţiausių ne gyvybės draudimo rūšių draudikų koncentracijos koeficientas padidėjo nuo 78 proc. 2006 m. iki 83 proc. 2007 m. ir tokiame lygyje išliko ir 2008 m. pabaigoje. Rinkoje dominuoja „Lietuvos draudimas“ (buvusi valstybinė draudimo įmonė, šiuo metu priklausanti Danijos draudimo bendrovei „Codan“), jos dalis rinkoje 2008 m. sudarė 35 proc. Likusieji penki svarbiausi draudikai 2008 metais buvo „PZU Lietuva“ (Lenkijos) ir „ERGO Lietuva“ (Vokietijos) – 14 proc. dalis rinkoje, „BTA draudimas“ ir „If draudimas - 10 proc. dalis rinkoje. Spartų gyvybės draudimo produktų, susietų su investicijomis, augimą paveikė 2008 m. kapit alo rinkų krizė. Pajamos iš įmokų uţ su investicijomis susietus gyvybės draudimo produktus10 per 2007- 10 Gyvybės draudimo produktai, susieti su investicijomis, yra investiciniai produktai, kuriems taikomos mokesčių lengvatos, ir suteikiantys draudimo poliso turėtojams galimybę investuoti į įvairius investicinius 55 Lietuva Draudimo sektorius uosius padidėjo beveik dvigubai ir 2007 m. pabaigoje sudarė 76 proc. viso portfelio. Finansų rinkos krizė 2008 m. paveikė šių draudimo produktų augimą. 2008-ųjų pabaigoje pajamos iš įmokų uţ su investicijomis susietus gyvybės draudimo produktus sumaţėjo 31 proc., palyginti su 2007 m., o kartu iki 68 proc. sumaţėjo jų dalis rinkoje. Tradiciniai gyvybės draudimo produktai dinamiškiausiai vystėsi 2008 m.: pajamos iš įmokų uţ draudimą mirties atveju išaugo 26 proc., uţ draudimą išgyvenimo atveju – 5 proc. 8 diagrama: Pajamų iš išmokų uţ gyvybės draudimą pagal produktus struktūra 2007 2008 Periodinės įmokos už susietus su Tradiciniai Susieti su investicijomis - anuitetai investicijomis Tradiciniai produktus 1% 77% - anuitetai 59% 1% Su investicijomis Tradiciniai susietos Tradiciniai - išgyvenus vienkartinės - išgyvenus įmokos 19% 26% 10% Tradiciniai Tradiciniai - mirus Vedybų ir gimimo - mirus Vedybų ir gimimo 1% 2% 2% 2% Šaltinis: Draudimo prieţiūros komisija Gyvybės draudimo rinka yra labai koncentruota ir dažniausiai priklauso užsienio bendrovėms ar bankams. Svarbiausi penki gyvybės draudikai 2007 m. pabaigoje uţėmė 94 proc. rinkos, o du svarbiausi bankams priklausantys draudikai – beveik 67 proc. rinkos. Tačiau 2008 metų pabaigoje koncentracijos santykis penkių svarbiausių draudikų atţvilgiu sumaţėjo iki 89 proc., o dviejų svarbiausių draudikų atţvilgiu – iki 55 proc. Rinkos lyderiu laikomo „Hansa gyvybės draudimo“ dalis rinkoje nukrito nuo 41 proc. 2007 m. iki 36 proc. 2008-aisiais. Likę penki svarbiausi draudikai 2008 metais yra „SEB gyvybės draudimas“, uţimantis 19 proc. rinkos dalį (sumaţėjo nuo 26 proc. 2007 - aisiais), „Aviva Lietuva“, uţimanti 16 proc. rinkos dalį, „Ergo Lietuva gyvybės draudimas“, uţimantis 10 proc. rinkos, ir „Sampo gyvybės draudimas“, uţimantis 9 proc. rinkos. Beveik visi draudikai priklauso uţsienio bendrovėms.11 Teisinė sistema Svarbiausi teisės aktai, kuriais reglamentuojama vartotojų apsauga draudimo sektoriuje:  Draudimo įstatymas Nr. IX-1737 (2003 m. rugsėjo 18 d.), įstatymo pakeitimo Įstatymas Nr. X-1324 (2007 m. lapkričio 15 d.)  Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas, LIII skyrius apie draudimą fondus. Laisvė rinktis investicinį fondą tiesiogiai siejasi su investicine rizika, kurią prisiima draudţiamasis asmuo, nes tokie produktai negarantuoja jokios investicinės grąţos. 11 Penkių svarbiausių draudikų nuosavybės teisė priklauso šioms įmonėms: „Hansa gyvybės draudimas“ priklauso „Hansa“ bankui; „SEB gyvybės draudimas“ priklauso Švedijos SEB bankui; „Sampo gyvybės draudimas“ priklauso Suomijos „Sampo“ grupei; „Aviva Lietuva“ priklauso „Avivai“, JK; „Ergo Lietuva gyvybės draudimas“ priklauso Vokietijos „Ergo“ grupei. 56 Lietuva Draudimo sektorius  Vartotojų teisių apsaugos įstatymas Nr. I-657 (1994 m. lapkričio 10 d.), įstatymo pakeitimo Įstatymas Nr. X-1014 (2007 m. sausio 12 d.)  Nesąţiningos komercinės veiklos draudimo vartotojams įstatymas Nr. X-1409 (2007 m.)  Reklamos įstatymas Nr. VIII-1871 (2000 m.), įstatymo pakeitimo Įstatymas Nr. X-1414 (2008 m. sausio 11 d.)  Lietuvos Respublikos draudimo prieţiūros komisijos nuostatai, patvirtinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 27 (2004 m. sausio 13 d.)  Lietuvos Respublikos draudimo prieţiūros komisijos nutarimas Nr. N-74 dėl draudėjų informavimo apie gyvybės draudimą, susijusį su investiciniais fondais (kai investavimo rizika tenka draudėjui), tvarkos aprašo patvirtinimo (2006 m. liepos 11 d.)  Lietuvos Respublikos draudimo prieţiūros komisijos nutarimas Nr. N -30 dėl informacijos, kurią privalo teikti draudimo tarpininkai klientams (2004 m. kovo 16 d.) Institucinė sistema Draudimo priežiūros komisija (DPK) yra valstybinė institucija, atsakinga uţ visų sričių draudimo veiklos prieţiūrą, perdraudimą ir tarpininkavimą. DPK tikslas – uţtikrinti draudimo sistemos patikimumą, veiksmingumą, saugumą ir stabilumą, ginti draudėjų, apdraustųjų, naudos gavėjų ir nukentėjusių trečiųjų asmenų interesus bei teises. DPK atsakinga uţ vartotojų ginčų reguliavimą remiantis Draudimo įstatymu nustatyta tvarka. Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba (VVTAT) prie Teisingumo ministerijos įsteigta siekiant įgyvendinti valstybės politiką vartotojų teisių apsaugos srityje. Vykdydama savo funkcijas VVTAT koordinuoja valstybinių institucijų veiklą, susijusią su vartotojų teisių apsauga, įskaitant visas finansines paslaugas. VVTAT atsakinga uţ vartotojų ginčų sprendimą visose finansinių paslaugų teikimo srityse, išskyrus draudimą. VVTAT atsako uţ teisės aktų nuostatų dėl nesąţiningos komercinės veiklos draudimo vartotojams įgyvendinimą, o Konkurencijos taryba atsakinga uţ teisės aktų nuostatų dėl klaidinančios ir palyginamosios reklamos taikymo įgyvendinimą. Lietuvoje veikia kelios draudimo paslaugų teikėjų asociacijos. Tai Lietuvos draudikų asociacija, įsteigta 1992 m. spalio mėn. kaip NVO, atstovaujanti savo nariams (ne gyvybės draudimo bendrovėms) jų santykiuose su valstybės institucijomis, teikianti informaciją apie draudimą spaudai ir visuomenei, bendradarbiaujanti su uţsienio partneriais. Lietuvos gyvybės draudimo įmonių asociacija atstovauja gyvybės draudimo bendrovėms, įsikūrusioms Lietuvoje. Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras yra draudimo bendrovių, turinčių teisę vykdyti transporto priemonių valdytojų draudimą, asociacija. Draudimo brokerių rūmai yra profesinė asociacija, vienijanti nepriklausomus draudimo tarpininkus – draudimo brokerius – ir įgyvendinanti draudimo brokerių savivaldos principus. Visuotinis rūmų susirinkimas rengia nuostatus ir skiria tris iš penkių narių į Draudimo brokerių garbės teismą. Teismas atsakingas uţ drausminių priemonių taikymą draudimo brokeriams. Lietuvos draudimo brokerių įmonių asociacija ir Nacionalinė draudimo brokerių įmonių asociacija atstovauja draudimo brokerių įmonių interesams. Pagrindinės rekomendacijos Pagrindinės rekomendacijos dėl vartotojų teisių apsaugos draudimo sektoriuje:  Būtina gerinti DPK ir VVTAT veiklos koordinavimą. VVTAT reikėtų suteikti nepriklausomą statusą ir leisti dalyvauti Finansų įstaigų bei draudimo įmonių veiklos reglamentavimo ir prieţiūros koordinavimo komisijoje. 57 Lietuva Draudimo sektorius  Draudimo asociacijos turi parengti elgesio kodeksą, atsiţvelgdamos į DPK atsiliepimus, ir taikyti juos visiems asociacijos nariams. Elgesio kodeksas turi būti laisvai prieinamas vartotojams ir skelbiamas sektoriaus asociacijų bei draudimo teikėjų interneto svetainėse. Asociacijos turėtų skatinti laikytis kodekso normų, o DPK galėtų pareikalauti, kad visi subjektai pateiktų metinę ataskaitą, kurioje būtų nurodyta, kaip jie laikėsi kodekso reikalavimų, arba paaiškinamos nesilaikymo prieţastys.  Reikėtų apsvarstyti galimybę įkurti DPK vartotojų teisių apsaugos skyrių, kuris būtų atsakingas ne tik uţ ginčų sprendimą, bet ir uţ visas kitas vartotojų apsaugos priemones, įskaitant vartotojų informavimą ir finansinį švietimą.  Vyriausybė turėtų skatinti vartotojų asociacijų kūrimąsi finansinių paslaugų vartotojų teisių apsaugos srityje.  Tais atvejais, kai draudimo sutartys parduodamos kartu su kitomis finansinėmis paslaugomis, vartotojai turi būti informuojami apie jų teisę laisvai ir savarankiškai pasirinkti draudimo produkto teikėją. Tai galima padaryti surašant pareiškimą, kurį vartotojas turėtų pasirašyti.  Visiems ilgiau nei šešis mėnesius galiojantiems draudimo produktams, parduodamiems taikant didelį spaudimą, turi būti taikomas 14 dienų atsisakymo terminas. Tačiau vartotojai, kurie nusprendţia nutraukti sutartis per atsisakymo temriną, turėtų įsipareigoti kompensuoti finansų įstaigai nuostolius, patirtus dėl pasikeitusių rinkos sąlygų.  Verslo asociacijos turėtų parengti paprastos ir standartinės formos pagrindinių faktų suvestines, kad vartotojai galėtų palyginti atskirus skirtingų draudimo teikėjų siūlomus produktus. Tokios suvestinės pasiteisino daugelyje šalių, kaip, pvz., Australijoje.  Siekiant suteikti vartotojams papildomą apsaugą, rekomenduojama atskirti gyvybės draudimo lėšas.  Reikėtų atlikti tyrimą ir įvertinti lyginamuosius duomenis siekiant aiškiau nustatyti mokymo poreikius ir išskirti gyventojų grupes, reikalaujančias ypač didelio dėmesio. 58 Lietuva Draudimo sektorius Geroji praktika: draudimo sektorius A SKYRIUS VARTOTOJŲ TEISIŲ APSAUGOS INSTITUCIJOS Geroji praktika A.1 Vartotojų teisių apsaugos reţimas Įstatyme turėtų būti nustatytos aiškios vartotojų teisių apsaugos draudimo srityje taisyklės ir atitinkama tvarka dėl vartotojų teisių apsaugos taisyklių įgyvendinimo ir reikalavimų vykdymo. a. Konkrečios teisės aktų nuostatos turi sukurti efektyvų reţimą, skirtą veiksmingai draudimo paslaugų vartotojų teisių apsaugai. b. Bendrosios kompetencijos arba specializuota var totojų teisių apsaugos institucija turėtų būti atsakinga uţ vartotojų teisių apsaugos įgyvendinimą, prieţiūrą ir vykdymo uţtikrinimą, taip pat uţ duomenų rinkimą ir analizę (įskaitant skundus, ginčus ir paklausimus). c. Taisyklėse turi būti numatytas privataus sektoriaus (įskaitant savanoriškas vartotojų teisių apsaugos ir savitvarkos organizacijas) prioritetinis vaidmuo. Aprašymas Draudimo įstatyme (181 straipsnio 3 dalyje) reglamentuojama, kad Draudimo prieţiūros komisijai suteikiami įgaliojimai uţtikrinti ne tik draudimo sistemos patikimumą, veiksmingumą, saugumą ir stabilumą, bet ir draudėjų, apdraustųjų, naudos gavėjų ir nukentėjusių trečiųjų asmenų interesų ir teisių apsaugą. Pagal Draudimo įstatymą Draudimo prieţiūros komisijos reikalavimu draudikas privalo atlikti draudimo taisyklių sąlygų, prieštaraujančių teisės aktų nuostatoms ar paţeidţiančių vartotojų teises ir interesus, pakeitimus (77 straipsnio 3 dalis). Prieţiūros komisijos reikalavimu draudikas privalo ateityje draudimo sutartis sudaryti pagal pakeistas draudimo taisykles. Draudimo įstatyme taip pat reglamentuojama, kad Draudimo prieţiūros komisija poveikio priemones gali taikyti ne tik įmonėms, bet ir atsakingas pareigas einantiems darbuotojams, kad jie asmeniškai atsakytų uţ įmonės vardu padarytus įstatymo paţeidimus. 197 straipsnyje nurodoma, kad Draudimo prieţiūros komisija gali „skirti administracines nuobaudas draudimo įmonių, perdraudimo įmonių, draudimo tarpininkų įmonių stebėtojų tarybos, valdybos nariams, administracijos vadovams, dr audimo brokeriams, Lietuvos Respublikoje įsteigtų uţsienio valstybių draudimo ir perdraudimo įmonių filialų ar nepriklausomų draudimo tarpininkų įmonių filialų vadovams, draudimo ar perdraudimo įmonių ir Lietuvos Respublikoje įsteigtų uţsienio valstybių dr audimo ir perdraudimo įmonių filialų vyriausiesiems buhalteriams, vyriausiesiems aktuarams“. Remiantis Vartotojų teisių apsaugos įstatymu (22 straipsnis), Draudimo prieţiūros komisija Draudimo įstatymo numatytais atvejais ir tvarka yra atsakinga uţ vartotojų ginčų nagrinėjimą ne teismine tvarka. Draudimo įstatyme reglamentuojama, kad Draudimo prieţiūros komisija nagrinėja iš draudimo sutarties kylančius arba su ja susijusius vartotojų ginčus su draudiku. Vartotojo teisė kreiptis į Prieţiūros komisiją nepanaikina teisės vartotojui tiesiogiai kreiptis į teismą. Remiantis 207 straipsniu, vartotojai, tik prieš tai kreipęsi į draudiką ir gavę jo galutinį neigiamą sprendimą dėl to paties ginčo dalyko, turi teisę kreiptis į Draudimo prieţiūros komisiją (nemokamai) per 2 mėnesius nuo neigiamo sprendimo gavimo. Įstatyme numatomos sąlygos, kada Draudimo prieţiūros komisija nenagrinėja ginčo (iš esmės tuomet, kai taikomas kitoks ginčų sprendimo mechanizmas), nurodoma, kad Draudimo prieţiūros komisija ginčą privalo išnagrinėti per tris mėnesius ir kad šis terminas gali būti pratęstas ne ilgiau kaip 3 mėnesiams. Įstatyme reglamentuojama, kad Draudimo prieţiūros komisijos 59 Lietuva Draudimo sektorius sprendimas yra rekomendacinio pobūdţio. Jeigu draudikas neįvykdo Draudimo prieţiūros komisijos sprendimo, ši praneša tai Valstybinei vartotojų teisių apsaugos tarnybai, o pastaroji apie taikaus sprendimo neįvykdymą viešai skelbia savo interneto svetainėje (Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 28 straipsnis). Vykdydama vartotojų teisių apsaugą, savo metinėje ataskaitoje Draudimo prieţiūros komisija reguliariai skelbia skundų ir ginčų statistiką ir analizę. Vartotojų teisių apsaugos įstatyme numatomas Lietuvos vartotojų asociacijų vaidmuo. 9 straipsnyje reglamentuojama, kad vartotojų teisių apsaugą uţtikrina valstybės ir savivaldybių institucijos bei vartotojų asociacijos. 13 straipsnyje reglamentuojamos vartotojų asociacijų teisės, aprėpiančios vartotojų švietimą, atstovavimą vartotojams nagrinėjant ginčus, remiantis vartotojų ginčų sprendimo ne teisme tvarka, pasiūlymų teikimą dėl vartotojų teisių apsaugos politikos formavimo ir kt. Šiame straipsnyje taip pat pabrėţiama, kad nustatytas minimalias sąlygas atitinkančioms vartotojų asociacijoms teikiama valstybės finansinė parama. Rekomendacija Nors teisės aktuose yra keletas nuostatų, kurios sustiprina vartotojų teisių apsaugą draudimo sektoriuje, Draudimo prieţiūros komisija negali prioimti privalomo pobūdţio vartotojų ir draudikų ginčų sprendimų. Įstatymą reiktų pakeisti ir Draudimo prieţiūros komisijai suteikti teisę priimti draudikams prvalomuosius sprendimus, o vartotojams visais atvejais palikti teisę kreiptis į teismą. Reiktų geriau koordinuoti Draudimo prieţiūros komisijos ir Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos veiksmus atsiţvelgiant į tai, kad Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba koordinuoja uţ vartotojų teisių apsaugą atsakingų finansinės prieţiūros institucijų veiklą. Reikėtų apsvarstyti glimybę suteikti Valstybinei vartotojų teisių apsaugos tarnybai savarankiškos institucijos statusą. Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba taip pat turi dalyvauti Finansų įstaigų bei draudimo įmonių veiklos reglamentavimo ir prieţiūros koordinavimo komisijoje, kuri atsakinga uţ finansų rinkos prieţiūros institucijų veiklos koordinavimą ir jų bendradarbiavimą. Valstybinei vartotojų teisių apsaugos tarnybos kompetencijai gali būti priskirtas visų finansų sektoriaus vartotojų skundų ir ginčų kaupimas centrinėje duomenų bazėje. Tai leistų jai stebėti galimus sisteminius visų finansų sektorių klausimus. Geroji praktika A.2 Sutartys Bendrojo draudimo arba sutarčių teisės aktuose turėtų būti specializuotas draudimo sutarčių skyrius arba būtų idealu priimti atskirą draudimo sutarčių įstatymą. Jame turėtų būti tiksliai nurodomos keitimosi informacija sąlygos ir konkrečiai draudimo sektoriui taikytini reikalavimai informacijos viešinimui, svarbiausios draudikų ir draudėjų teisės, atsiţvelgta į nevienodas derėjimosi galias ir prieigą prie informacijos. Aprašymas Civiliniame kodekse vienas skyrius (LIII skyrius) yra skirtas draudimo sutartims. Jame reglamentuojamas informacijos atskleidimas, duomenų konfidencialumas ir dalyvaujančių šalių teisės bei pareigos. Šiame skyriuje reglamentuojamas visų rūšių draudimas, nediferencijuojant pagal rūšis. Draudimo įstatyme taip pat vienas skyrius skiriamas draudimo sutartims (V skyrius), jame pateikiamos bendros nuostatos, taikomos visokioms draudimo klasėms, ir papildomos specialiosios nuostatos, taikomos įvairioms draudimo rūšims (turto, civilinės atsakomybės, gyvybės, sveikatos ir perdraudimo). Be to, yra priimtas nutarimas Dėl draudėjų informavimo apie gyvybės draudimą, susijusį su investiciniais fondais (2006 m. liepos 11 d. Nutariimas Nr. N-74). Rekomendacija Rekomendacijų nėra. 60 Lietuva Draudimo sektorius Geroji praktika A.3 Draudikų etikos kodeksai a. Reikalingas principais pagrįstas draudikų etikos kodeksas, kuris būtų parengtas konsultuojantis su sektoriaus atstovais ir susijusiomis vartotojų teisių apsaugos asociacijomis. Blogiausiu atveju jo laikymąsi turėtų stebėti ir uţtikrinti įstatymu numatyta tarnyba. b. Šį įstatymo galią turintį kodeksą draudikai turėtų tinkamomis priemonėmis paskelbti visuomenei. c. Šis įstatymo galią turintis kodeksas turėtų apsiriboti geraisiais dalykinio elgesio principais. Šalia jo reiktų sukurti ir savanoriškas kodeksus, taikytinus titinkamam konkrečiam produktui arba paslaugų teikimo būdui. d. Savanoriškai prisiimto kodekso laikymąsi turėtų stebėti įstatymu numatyta tarnyba, o šios tarnybos metinėje ataskaitoje – pateikiamas komentaras dėl kodekso laikymosi. Aprašymas Draudikams netaikomas reikalavimas turėti etikos kodeksą. Kai kurios draudimo bendrovės turi įvairiems įmonės darbuotojams taikomą savo etikos kodeksą, atsiţvelgdamos į konkrečios veiklos pobūdį. Yra draudimo agentų, vadovų ir t. t. etikos kodeksai. Lietuvos gyvybės draudimo įmonių asociacija taip pat yra parengusi etikos kodeksą. Reikalaujama, kad draudimo brokeriai priklausytų profesinei asociacijai – Draudimo brokerių rūmams. Rūmų nariai privalo laikytis savo interneto svetainėje paskelbto etikos kodekso. Rekomendacija Draudimo sektoriaus etikos kodeksas būtų ne tik naudingas vartotojams, bet ir pagerintų viso sektoriaus įvaizdį. Draudimo asociacijos turi parengti etikos kodeksą, Draudimo prieţiūros komisija – jį apsvarstyti, visi asociacijų nariai – jo laikytis. Etikos kodeksas turėtų būti plačiai prieinamas vartotojams, taip pat sektoriaus asociacijų interneto svetainėse ir pas draudikus. Siekdama paskatinti dar geriau laikytis etikos kodekso, Draudimo prieţiūros komisija turėtų reikalauti, kad visos įmonės metinėse ataskaitose nurodytų, ar laikėsi kodekso, ir pateiktų prieţastis, jeigu nepavyko to padaryti. Papildomai, atlikdama patikrinimą vietoje, Draudimo prieţiūros komisija patikrintų, ar įmonė laikėsi sektoriaus etikos kodekso, ir pateiktų rekomendacijas dėl priemonių, leidţiančių uţtikrinti jo laikymąsi. Geroji praktika A.4 Kiti institucinės sistemos aspektai a. Reiktų pusiausvyros tarp riziką ribojančios prieţiūros ir vartotojų teisių apsaugos. b. Teismų sistema turėtų būti patikima priemonė uţtikrinti nuostatų, reguliuojančių finansinių paslaugų vartotojų teisių apsaugą, vykdymą. c. Ţiniasklaida ir vartotojų asociacijos turėtų atlikti aktyvų vaidmenį propaguojant finansinių paslaugų vartotojų teisių apsaugą. Aprašymas Pastaraisiais metais buvo paskelbta apie daug nemokumo atvejų, o tai rodo, kad reikia geresnės įmonių mokumo prieţiūros. Kai kurie rinkos dalyviai tapo nemokūs dėl didelės konkurencijos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo srityje ir prasto vadovavimo. Gyvybės draudimo įmonės gali matematiškai apskaičiuoti savo rezervus remdamosi konservatyviomis mirštamumo lentelėmis, tačiau ateityje, kai rinka taps konkurencingesnė, gali kilti sunkumų dėl to, kad nėra privalomojo maţiausio įstatymais reglamentuoto rezervo lentelės. Įteisinus „Mokumą II“ Draudimo prieţiūros komisijai reikės papildomų išteklių, kad galėtų susitelkti į riziką ribojančią prieţiūrą. Draudimo prieţiūros komisijos organizacinė struktūra: komisija susideda iš pirmininko ir dar keturių narių, atsakingų uţ jiems paskirtas sritis. Šiuo metu pirmininko pavaduotojas atsakingas uţ informacinies technologijas ir ekonominę analizę. Vienas 61 Lietuva Draudimo sektorius narys atsakingas uţ gyvybės draudimo sričių prieţiūrą ir pensijų kaupimą, antras – uţ ne gyvybės draudimą ir privalomąjį draudimą, trečias – uţ teisės klausimus, vartotojų ir draudikų ginčų sprendimą ir draudimo tarpininkavimą. Be pačios komisijos, organizacinėje struktūroje yra administracija, susidedanti iš aštuonių skyrių: Juridinio, Tarptautinių ryšių, Gyvybės draudimo, Ne gyvybės draudimo, Draudimo tarpininkų, Informacijos analizės, Finansų ir Bendrojo. Specialaus vartotojų apsaugos skyriaus nėra. Bendrai teismų sistema veikia greičiau ir atliekama maţiau procesinių veiksmų nei kitose Centrinės Europos šalyse, bet bylinėjimasis yra šiek tiek brangesnis ir dėl to vartotojai gali būti nelinkę bylinėtis. Pagal „Doing Business“ rodiklius, vidutinė sutarties laikymosi uţtikrinimo kaina sudaro 23,6 proc. ieškinio vertės (palyginti su 22,7 proc. vidurkiu Rytų Europoje ir Vidurio Azijoje). Buvo nurodyta, kad vartotojų asociacijos šiuo metu nėra aktyvios draudimo srityje, tikriausiai dėl reikalavimo turėti specializuotų ţinių. Rekomendacija Pagrindinė vartotojų teisių apsauga yra susijusi su įmonių mokumu, kuris leistų įmonėms įvykdyti savo įsipareigojimus. Reiktų persvarstyti reikalavimus dėl reikalaujamo transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo kapitalo ir rezervų. Įteisinus reikalavimą dėl maţiausio matematinio gyvybės draudimo rezervo, bus lengviau vykdyti rezervų reikalavimų atitikties prieţiūrą. Lietuvos mirtingumo lentelės rengimas turėtų būti vidutinės trukmės tikslas. Reikėtų apsvarstyti vartotojų teisių apsaugos skyriaus steigimo klausimą. Šis skyrius derėtų prie vienam komisijos nariui jau paskirtos atsakomybės spręsti vartotojų ginčus. Dabar visos kitos komisijos nariams paskirtos pareigos atitinka kurį nors administracijos skyrių. Skyrius turėtų būti atsakingas ne tik uţ ginčų sprendimą, bet ir uţ visas vartotojų teisių apsaugos priemones, įskaitant vartotojų informavimą ir finansinį švietimą. Siekiant draudimo srityje veiksmingiau spręsti vartotojų ginčus, reikėtų įvertinti alternatyvios ginčų sprendimo tvarkos, pvz., ombudsmeno tarnybos, sukūrimą. Vyriausybė turėtų skatinti vartotojų asociacijų kūrimąsi finansinių paslaugų vartotojų teisių apsaugos srityje. Valdţios institucijos turi labiau koordinuoti veiksmus su vartotojų asociacijų ir ţiniasklaidos veikla, organizuoti seminarus, kad pagerintų jų ţinias ir supratimą bei informuotų apie finansinius ir vartotojų teisių apsaugos klausimus. Vyriausybė taip pat turi papildomai skatinti ir remti vartotojų asociacijas, kad sustiprintų jų, kaip atraminių institucijų vartotojų teisių apsaugos finansų sektoriuje, vaidmenį. Geroji praktika A.5 Susiję produktai ir jungtiniai pasiūlymai Kai draudikas sudaro sutartį su pardavėju arba kredito teikėju (įskaitant bankus ir išperkamosios nuomos įmones) kaip savo sutarčių platinimo kanalu, nepaaiškinus vartotojui apie galimybę tokios sutarties atsisakyti ir jos nesuteikus, neturėtų būti teikiami jungtiniai, susietieji pasiūlymai (įskaitant primestą reikalavimą laikytis susietųjų, bet teisiškai viena sutartimi įformintų sutarčių) arba sudaromi kitokie išskirtiniai sandoriai. Aprašymas Labai koncentruotoje rinkoje didėja moralinis pavojus, kad bus atliekamas prieš konkurenciją nukreiptas produktų siejimas arba jungimas. Buvo pranešimų apie mėginimus susieti banko ir draudimo produktus. Civiliniame kodekse yra nuostata, numatanti kredito draudimą kaip vartojimo kredito sutarties sudedamąją dalį. 6.887 straipsnyje nurodoma, kad jeigu kreditorius turi apdrausti kreditą, „sutartyje taip pat privalo būti nurodyta kredito draudimo vertė ir sąlygos, kuriomis draudimo suma bus pervesta kredito davėjui“. 62 Lietuva Draudimo sektorius Rekomendacija Draudimo prieţiūros komisija turėtų įtraukti reikalavimą informuoti vartotojus apie jų teisę laisvai pasirinkti bet kokio draudimo produkto teikėją. Informaciją galima būtų parengti kaip pareiškimą, kurį vartotojas turėtų pasirašyti. Draudimo prieţiūros komisija turėtų paprašyti draudikų nurodyti standartines įvairių produktų rūšių kainas ir pateikti visuomenei šių kainų palyginimą. B DALIS INFORMACIJOS PATEIKIMAS IR PARDAVIMO PRAKTIKA B.1 Geroji praktika Pardavimo praktika a. Draudikai turėtų būti atsakingi uţ su produktu susijusią informaciją, kurią vartotojams teikia jų agentai (t. y. draudiko vardu veikiantys tarpininkai). b. Vartotojai turėtų būti informuojami, ar draudimo sutartį (vadinamą polisu) parduodantis tarpininkas veikia savo, ar draudiko vardu (t. y. pastaruoju atveju jis yra sudaręs su draudiku atstovavimo sutartį). c. Jeigu tarpininkas yra brokeris (t. y. veikia vartotojo vardu), per pradinį kontaktą su tarpininku vartotojas turėtų būti informuojamas, ar komisinį atlyginimą sumokės draudikas. Vartotojas turėtų turėti teisę reikalauti informacijos apie komisinį atlyginimą ir kitas išlaidas, apmokėtas tarpininkui uţ ilgalaikes kaupimo sutartis. Vartotojas turėtų visada būti informuojamas apie tai, kokia komisinio atlyginimo suma sumokėta pagal investicines sutartis, kurių draudimo įmoka yra vienkartinė. d. Tarpininkui neturėtų būti leidţiama būti brokeriu ir agentu konkrečioje bendrojoje draudimo klasėje (t. y. gyvybės ir negalios, sveikatos, bendrojo draudimo, kredito draudimo). e. Uţ bet kurios iš pirma minėtų nuostatų paţeidimą turėtų būti taikomos sankcijos, įskaitant pagrįstas baudas, o tarpininkams - licencijos panaikinimą. Aprašymas Draudimo įstatyme yra skyrius apie draudimo tarpininkus, suderintas su ES Direktyva dėl draudimo tarpininkavimo. Vadovaudamiesi įstatymu (169 straipsnis), draudikai privalo uţtikrinti, kad jų agentai būtų tiesiogiai ar netiesiogiai apdrausti profesinės civilinės atsakomybės draudimu dėl ţalos, galinčios atsirasti netinkamai vykdant draudimo tarpininkavimą, atlyginimo. Tuo atveju, jei draudikas nevykdo šios pareigos, jis privalo visiškai atlyginti vartotojui ţalą, atsiradusią dėl to, kad agentas nevykdė profesinių pareigų ar jas vykdė netinkamai. Įstatyme taip pat reikalaujama, kad tarpininkai atskleistų vartotojams informaciją apie sutartinius santykius su draudikais, kuriems leidus jie vykdo tarpininkavimo veiklą (149 straipsnis). Draudimo prieţiūros komisijos nutarime Nr. N-30 dėl informacijos, kurią privalo teikti draudimo tarpininkai klientams, numatomi informavimo reikalavimai nepriklausomiems draudimo tarpininkams (jiems veikiant kaip brokerims ar kaip agentams; jiems veikiant kaip agentams numatomas reikalavimas kliento pageidavimu įvardinti draudikus, su kuriais jis gali bendradarbiauti ir (arba) bendradarbiauja) ir priklausomiems draudimo tarpininkams (numatomas reikalavimas kliento pageidavimu įvardinti draudikus, su kuriais tarpininkas yra sudaręs sutartis ir taip įsipareigojęs su jais bendradarbiaudamas vykdyti draudimo tarpininkavimo veiklą). Teisės aktuose nenumatomas reikalavimas informuoti apie agentams mokamą komisinį atlyginimą. Įstatyme nedraudţiama tarpininkui veikti kaip brokeriui ir agentui konkrečioje bendrojoje draudimo klasėje. Licencijas brokeriams ir agentams išduoda ir jų veiklą priţiūri Draudimo prieţiūros komisija. Komisija savo interneto svetainėje skelbia licencijuotų brokerių sąrašą. Visi brokeriai turi tapti Draudimo brokerių rūmų, savo profesinės asociacijos, nariais. 63 Lietuva Draudimo sektorius Draudimo brokerių profesinės etikos kodeksas yra paskelbtas viešai ir Draudimo brokerių rūmų nariai privalo jo laikytis. Drausmines nuobaudas draudimo brokeriams skiria Draudimo brokerių garbės teismas. Teismą sudaro Draudimo brokerių rūmai, trys teismo nariai yra patyrę brokeriai, po vieną narį skiria Draudimo prieţiūros komisija ir Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba. Uţ Draudimo įstatymo, kitų teisės aktų, profesinės veiklos nuostatų ar Draudimo brokerių profesinės etikos kodekso paţeidimus Draudimo brokerių garbės teismas gali skirti vieną iš šių drausminių nuobaudų: i) įspėjimą, ii) papeikimą arba iii) viešą papeikimą. Jei paţeidimai kartojasi, teismas gali kreiptis į Draudimo prieţiūros komisiją su prašymu iki vienerių metų sustabdyti draudimo brokerio paţymėjimo galiojimą arba išbraukti draudimo brokerį iš draudimo brokerių sąrašo. Teismo sprendimai gali būti skundţiami per vieną mėnesį nuo atitinkamo sprendimo įteikimo dienos. Rekomendacija Galima patobulinti teisės aktus, kuriuose reglamentuojama draudimo tarpininkų veikla, – įtraukti reikalavimą pateikti daugiau informacijos apie agentams mokamus komisinius atlyginimus, ir uţdrausti vykdyti brokerių ir agentų veiklą konkrečioje bendrojoje draudimo klasėje. B.2 Geroji praktika Reklamos ir pardavimo medţiaga a. Draudikai turėtų uţtikrinti, kad jų reklama ir pardavimo medţiaga bei procedūros neklaidintų klientų. Reiktų teisiškai apriboti investicijų grąţą, naudojamą prognozuojant gyvybės draudimo vertę. b. Draudikai turėtų būti teisiškai atsakingi uţ visus teiginius, pateiktus jų išleidţiamoje su jų produktais susijusioje rinkodaros ir pardavimo medţiagoje. c. Visa rinkodaros ir pardavimo medţiaga turėtų būti visuomenės nariams lengvai skaitoma ir suprantama. Aprašymas Civiliniame kodekse, 6.301–6.304 straipsniuose, apibrėţiama klaidinančios reklamos sąvoka ir jos sukeliama atsakomybė. Nesąţiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatyme draudţiama klaidinanti komercinė veikla, įskaitant reklamą ir rinkodarą. 12 straipsnyje numatoma, kad komercinės veiklos subjektai, paţeidę šio įstatymo reikalavimus, atsako pagal šį ir kitus įstatymus. Reklamos įstatyme taip pat apibrėţiama klaidinanti reklama ir draudţiama lyginamoji reklama. Uţ šių dviejų įstatymų nuostatų, susijusių su klaidinančia ir lyginamąja reklama, įgyvendinimą atsakinga Konkurencijos taryba. Uţ įstatymų kitų nuostatų įgyvendinimą atsakinga Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba. Kalbant apie gyvybės draudimo, susijusio su investiciniais fondais, produktus, Draudimo prieţiūros komisijos nutarime Nr. N-74 (7 straipsnyje) nustatyta, kad iki sutarties sudarymo klientui pateikiamoje informacijoje turėtų būti investavimo krypties aprašymas, kuris turi būti „aiškiai ir suprantamai išdėstytas, jame turi būti vengiama specialių sąvokų arba jos paaiškinamos, jame negali būti neteisingos ar klaidinančios informacijos“. Kalbant apie investicijų grąţą, nutarime reikalaujama, kad draudikas pateiktų informaciją apie investicinio vieneto vertės pokytį per pastaruosius trejus metus. Rekomendacija Į teisės aktus turėtų būti įtrauktos nuostatos dėl numatomos investicijų grąţos apskaičiavimo ir šios informacijos panaudojimo reklamuojant gyvybės draudimo produktus bei vykdant jų rinkodarą. Šiose nuostatose galėtų būti numatyti dabartiniai reikalavimai dėl ikisutartinio klientų informavimo apie gyvybės draudimo produktų investicinę vertę. 64 Lietuva Draudimo sektorius B.3 Geroji praktika Paţink savo klientą Reiktų reikalauti, kad pardavimo tarpininkas ar specialistas surinktų pakankamai informacijos apie vartotoją, kad galėtų jam pasiūlyti tikrai tinkamą produktą. Reiktų nurodyti formalius reikalavimus dėl išsiaiškintinų faktų ilgalaikio kaupimo ir investavimo produktų atveju; surinktą informaciją reiktų pagrįstą metų skaičių saugoti ir pateikti tikrinimui. Aprašymas Siekdamos suţinoti klientų poreikius, draudimo bendrovės reikalauja, kad visi klientai uţpildytų draudimo paraiškos formą ir išsamiai atsakytų į klausimus apie įvairius su apdraustaisiais susijusius aspektus. Ir Civiliniame kodekse, ir Draudimo įstatyme reikalaujama, kad apdraustasis pateiktų visą informaciją. Draudimo prieţiūros komisijos nutarime dėl informacijos, kurią draudimo tarpininkai privalo teikti klientams, reikalaujama, kad tarpininkas, prieš sudarydamas sutartį ir remdamasis kliento pateikta informacija, turėtų nurodyti „to kliento poreikius ir reikalavimus, taip pat pagrindines prieţastis, kuriomis remdamasis jis klientui davė vieną ar kitą patarimą dėl tam tikros draudimo sutarties. Ši informacija išdėstoma atsiţvelgiant į siūlomos draudimo sutarties sudėtingumą.“ (7 straipsnis) Informacija pateikiama ilgalaikio saugojimo laikmenoje, kuri klientui yra priimtina ir prieinama, aiškiai ir tiksliai, kad klientas suprastų. Rekomendacija Rinkoje atsirandant daugybei pigių draudimo produktų platinimo šaltinių, informacijos apie klientą surinkimas gali tapti sudėtingu. Dauguma šalių kaip reiklavimą „paţinti savo klientą“ nustatė minimalų draudimo įmokos slenkstį, kurį turėtų nustatyti ir Draudimo prieţiūros komisija. B.4 Geroji praktika Atsisakymo terminas Sudarant tradicinę investicijų ar ilgalaikę gyvybės draudimo kaupimo sutartį, informavus apie polisą reiktų numatyti pagrįstą atsisakymo terminą siekiant nepasiduoti parduodant produktą taikomam spaudimui ir nesudaryti sąlygų netinkamam pardavimui. Aprašymas Vartotojų teisių apsaugos įstatyme (37 straipsnis) numatoma, kad tuo atveju, kai finansinių paslaugų teikimo sutartis sudaroma ryšio priemonėmis, vartotojas turi teisę atsisakyti tokios sutarties per 14 dienų nuo sutarties sudarymo dienos, išskyrus gyvybės draudimo arba pensijų kaupimo sutartis, kurių galima atsisakyti per 30 dienų. Vadovaujantis ES Direktyvos dėl gyvybės draudimo nuostatomis Draudimo įstatyme (107 straipsnis) nustatytas 30 dienų bet kurio gyvybės draudimo produkto atsisakymo terminas, kai draudimo sutarties terminas yra ilgesnis nei 6 mėnesiai. ES Direktyva dėl ne gyvybės draudimo nenumato ne gyvybės draudimo produktų atsisakymo termino. Draudimo prieţiūros komisijos nuomone tokie atsisakymo terminai galėtų sukelti neigiamas pasekmes (pvz., lemti draudiko administracinių išlaidų padidėjimą ar sukčiavimą sudarant privalomojo draudimo sutartis). Rekomendacija Rinkoje atsirandant platinimo šaltinių, naudojančių didelio spaudimo pardavimo metodus (pvz., telerinkodara), 14 dienų trukmės atsisakymo terminas turėtų būti taikomas visiems taip parduodamiems produktams, kurių sutarties terminas yra ilgesnis nei 6 mėnesiai. Tačiau vartotojai, sugalvoję atsisakyti sutarties per atsisakymo terminą, turėtų būti įpareigoti atlyginti finansų įstaigai nuostolius, patirtus dėl pasikeitusių rinkos sąlygų. B.5 Geroji praktika Pagrindinių faktų suvestinė Prie visų pardavimo ir sutartinių dokumentų turėtų būti pridėta pagrindinių faktų suvestinė, kurioje stambiu šriftu būtų informuojama apie svarbiausius draudimo produkto ar paslaugos faktus. Aprašymas Draudimo bendrovės privalo pateikti pagrindinius faktus apie draudiką, draudimo 65 Lietuva Draudimo sektorius sutartį, skundų nagrinėjimo tvarką ir kitą informaciją, kaip nurodyta Civiliniame kodekse (6.993 straipsnis). Draudikas taip pat turėtų vartotojams pateikti draudimo polisą, kaip nustatyta Draudimo įstatyme (77 straipsnis). Draudikai privalo standartinius draudimo polisus pateikti savo interneto svetainėse. Draudimo įstatyme reikalaujama konkretesnės informacijos apie pagrindinius gyvybės draudimo produkto faktus (99 straipsnis). Draudimo prieţiūros komisijos nutarime Nr. N-74 (7 straipsnis) nustatoma, kokią konkrečią informaciją draudikas ar tarpininkas turi pateikti vartotojui apie su investiciniais fondais susijusio draudimo produkto investavimo kryptį. Informacija aiškiai bei suprantamai, vengiant specifinių terminų arba pateikiant jų paaiškinimus, turi būti pateikta draudiko interneto svetainėje, ir būti vartotojui lengvai pasiekiama. Rekomendacija Visame draudimo sektoriuje turėtų būti pateikiama standartizuota informacija. Pagrindinius faktus reiktų nurodyti laikantis paprasto ir standartizuoto formato, tai leistų vartotojams lengvai ir greitai identifikuoti pagrindinius produktų terminus ir sąlygas, palyginti skirtingų draudimo produktų teikėjų siūlomus skirtingus produktus. Draudimo sektoriaus asociacijas reikėtų skatinti parengti suvestines, kuriose būtų išdėstyti pagrindiniai faktai. Nors Draudimo prieţiūros komisija su šia rekomendacija nesutinka, tokios pagrindinių faktų uvestinės pasiteisino daugelyje šalių, pvz., Australijoje. B.6 Geroji praktika Profesinė kompetencija a. Pardavimo personalas ir tarpininkai, kurie parduoda produktus ir teikia patarimus dėl draudimo sutarčių, turėtų turėti pakankamą kvalifikaciją, priklausančią nuo parduodamų produktų sudėtingumo. b. Ilgalaikius kaupimo ir investicinio draudimo produktus parduodančių tarpininkų išsilavinimo reikalavimus turėtų nurodyti ar bent tvirtinti reguliavimo ar prieţiūros institucija. Aprašymas Visi draudimo brokeriai turi tapti Draudimo brokerių rūmų nariais. Rūmų narių profesinės etikos kodekse numatoma būtinybė nuolat mokytis. Draudimo įstatyme numatyta, kad draudikai ar uţsienio valstybių draudimo įmonių filialai privalo „organizuoti profesinius mokymus draudimo agentų įmonėse dirbantiems darbuotojams, į kurių pareigas įeina draudimo tarpininkavimas, bei draudimo agentams“ (169 straipsnis). Įstatyme taip pat numatoma, kad Draudimo brokerių rūmai atlieka tokias funkcijas: „nustato draudimo brokeriams privalomą kasmetinį kvalifikacijos kėlimo kursų valandų skaičių“ ir „organizuoja ir koordinuoja draudimo brokerių staţuotes, kvalifikacijos kėlimą“. Draudimo įstatyme nustatyta, kad Draudimo prieţiūros komisija organizuoja draudimo brokerių kvalifikacinius egzaminus ir rengia draudimo brokerių peratestavimą, ypač jei pasitvirtina skundai dėl draudimo brokerio veiklos ar patikrinimo duomenys kelia abejonių dėl jo kvalifikacijos. Jei nustatoma, jog draudimo brokeris prarado kvalifikaciją arba be svarbių prieţasčių neatvyko į peratestavimą, jis išbraukiamas iš draudimo brokerių sąrašo. Rekomendacija Parduodant sudėtingus produktus, tokius kaip su investiciniais fondais susiję produktai, specialūs agentų išsilavinimo ir atestavimo reikalavimai gali padėti išvengti galimų netinkamo pardavimo atvejų. Tokius reikalavimus galėtų parengti Draudimo prieţiūros komisija. B.7 Geroji praktika Informacijos apie prieţiūros statusą teikimas a. Visų rūšių reklamoje, kuri pateikiama spausdintinėje medţiagoje, televizijoje, radijuje ar kitomis priemonėmis, draudikas turėtų nurodyti: a) kad jo veikla kontroliuojama; b) kontroliuojančios institucijos pavadinimą ir adresą. b. Visi draudimo tarpininkai turėtų būti licencijuoti, o licencijavimo įrodymas 66 Lietuva Draudimo sektorius turėtų būti lengvai prieinamas visuomenei, taip pat internetu. Aprašymas Draudimo įstatyme reikalaujama, kad draudimo įmonės pavadinime būtų ţodis „draudimas“. Įstatyme taip pat numatoma, kad „joks kitas juridinis asmuo neturi teisės savo pavadinime naudoti šio ţodţio ir junginio „draudimo įmonė“ ar į jį panašaus junginio, išskyrus įstatymuose nustatytas išimtis.“ Reikalaujama, kad draudimo brokerius ir agentus licencijuotų ir priţiūrėtų Draudimo prieţiūros komisija. Komisija savo interneto svetainėje skelbia licencijuotų brokerių sąrašą. Komisijos nutarime Nr. N-30 nustatyta, kad visi draudimo tarpininkai privalo teikti vartotojams tokią informaciją: „apie juridinių asmenų registrą ir (arba) priklausomų draudimo tarpininkų sąrašą, kuriame jis įregistruotas, būdus, kaip patikrinti, ar jis įsiregistravęs. Draudimo brokerių įmonės taip pat privalo nurodyti Lietuvos Respublikos draudimo prieţiūros komisijos interneto svetainę, kurioje skelbiamas draudimo brokerių įmonių sąrašas“. (1.2 straipsnis) Rekomendacija Rekomendacijų nėra. B.8 Geroji praktika Informacijos apie finansinę padėtį teikimas a. Reguliavimo ar prieţiūros institucija turėtų skelbti visuomenei prieinamas metines ataskaitas apie draudimo sektoriaus plėtrą, būklę, stiprumą ir skvarbą; tai turėtų būti arba atskira ataskaita, arba ataskaita, teikiama įgyvendinant informavimo ir atskaitomybės reikalavimus pagal šios srities įstatymus. b. Draudikams turėtų būti privaloma pateikti savo finansinę informaciją siekiant suteikti galimybę visuomenei susidaryti nuomonę apie įmonės finansinį gyvybingumą. c. Jei nesama patikimų gebėjimo apmokėti reikalavimus reitingų, reguliavimo ar prieţiūros institucija turėtų periodiškai skelbti pakankamai informacijos apie kiekvieną draudiką, kad kompetentingas apţvalgininkas ar tarpininkas galėtų susidaryti nuomonę apie draudiko santykinį finansinį pajėgumą. Aprašymas Draudimo įstatyme Draudimo prieţiūros komisija įgaliojama reikalauti iš draudikų detalios informacijos. Komisija skelbia metinius finansinius pranešimus apie draudimo sektorių ir kiekvienos draudimo bendrovės lygį. Nuo 2007 m. pabaigos Draudimo prieţiūros komisija skelbia ketvirtinį draudimo rinkos biuletenį, kuriame, be išsamių statistinių draudimo rinkos duomenų, pateikiami draudimo bendrovių ketvirtiniai finansiniai rodikliai. Nuo 2008 m. visi draudikai privalo savo interneto svetainėse skelbti audituotas metines finansines ataskaitas ir tarpines ketvirtines finansines ataskaitas. Rekomendacija Rekomendacijų nėra. C DALIS KLIENTŲ SĄSKAITŲ TVARKYMAS IR APTARNAVIMAS Geroji praktika C.1 Klientų sąskaitų tvarkymas a. Klientas turėtų reguliariai gauti ataskaitas apie savo poliso vertę, jei yra sudaręs kaupimo arba investicinę draudimo sutartį. Gyvybės draudimo atveju (kai sutartyje numatomas ir rizikos draudimas, ir investavimas), klientas turėtų gauti ataskaitas apie rizikos draudimui tenkančią draudimo įmokos dalį ir investicijoms tenkančią dalį. b. Sudarius tradicines kaupimo sutartis, teikiama metinė ataskaita, tačiau sudarius investicines sutartis ataskaitos turėtų būti teikiamos daţniau. Klientai turėtų turėti galimybes per tam tikrą numatytą laikotarpį 67 Lietuva Draudimo sektorius ginčyti ataskaitoje nurodytų operacijų tikslumą. c. Iš draudikų turėtų būti reikalaujama, kad kliento pageidavimu jie per tam tikrą pagrįstą laiką nurodytų tradicinės kaupimo sutarties arba investicinės sutarties piniginę vertę. Be to, ir pateikiant pirminę sutartį, ir paskesnius jos pakeitimus turėtų būti įtraukta lentelė, kurioje būtų matyti prognozuoja piniginė vertė. Klientas turėtų būti informuotas apie prielaidas, kuriomis remtasi rengiant poliso piniginės vertės prognozes. Arba kaip alternatyva galėtų būti parengta prognozė pagal 0 % galimą grąţą, kad aiškiai matytųsi mokėjimų rezultatas. d. Pranešimus apie sutarties termino pratęsimą klientams reiktų pateikti prieš pagrįstą terminą iki ne gyvybės draudimo polisų termino pratęsimo dienos. Jei draudikas nenori pratęsti sutarties, jis apie tai turėtų įspėti prieš tam tikrą pagrįstą terminą. e. Reikalavimai išmokėti draudimo išmoką neturėtų būti atmetami arba išmokos neturėtų būti maţinamos dėl to, kad pateikiant reikalavimą nebuvo atskleista tam tikra informacija, jei ši informacija yra neesminė atsiţvelgiant į tiesioginį reikalavimo pagrindą. Tokiais atvejais draudimo išmoka gali būti maţinama negautų draudimo įmokų suma arba negauto perdraudimo suma. f. Draudikai turėtų turėti teisę bet kada anuliuoti polisą (išskyrus atvejus, kai jau pateiktas reikalavimas išmokėti draudimo išmoką, ţr. pirmiau), jei nustatoma, kad buvo nepateikta kokia nors esminė informacija. Aprašymas Nutarime Nr. N-74 reikalaujama, kad investicinio gyvybės draudimo sutarties ataskaita draudėjui būtų teikiama ne rečiau kaip kartą per kalendorinius metus raštu ar kitokia draudėjo pageidaujama ir jam priimtina forma. Tokioje ataskaitoje turi būti nurodyta: pagrindinė informacija apie sutartį (pvz., sutarties galiojimo laikotarpis, draudėjo pasirinktų investavimo krypčių proporcijos ataskaitinio laikotarpio pabaigoje); ataskaitos laikotarpis; informacija apie sumokėtas draudimo įmokas; informacija apie draudėjo sukaupto kapitalo vertę; draudimo įmonės per ataskaitos laikotarpį išskaitytų atskaitymų nuo draudimo įmokos ir atskaitymų nuo draudėjo sukaupto kapitalo dydţiai; per ataskaitos laikotarpį gautas investicinis pelnas (nuostolis); išperkamoji suma ataskaitos laikotarpio pabaigoje; nuoroda į draudimo įmonės interneto svetainę, kurioje skelbiami draudėjo pasirinktų investavimo krypčių aprašymai; vietos, kuriose draudėjas galėtų gauti jo pasirinktų investavimo krypčių aprašymus raštu; kita informacija (įskaitant teisę gauti išsamesnę informaciją apie sutartį arba keisti pasirinktą investavimo kryptį). Draudimo įstatyme reikalaujama, kad draudikai polise nurodytų ginčų tarp draudėjo ir draudiko sprendimo tvarką. Draudimo įstatymo 99 straipsnyje reikalaujama, kad prieš sudarydamas sutartį draudikas pateiktų klientui informaciją apie „palūkanų normos dydį, draudėjams tenkančios draudiko pelno dalies apskaičiavimo principus ir pelno dalies paskirstymo būdus, išperkamosios sumos nustatymo tvarką ir apytikrius išperkamosios sumos dydţius, jei sudaroma draudimo sutartis, susijusi su kapitalo kaupimu“. Draudimo įstatymo 83 straipsnyje sakoma, kad „automatinio draudimo sutarties termino pratęsimo sąlygos privalo būti individualiai aptartos sudarant draudimo sutartį“. Draudimo įstatyme reikalaujama, kad draudikas įrodytų aplinkybes, atleidţiančias jį nuo draudimo išmokos išmokėjimo ar suteikiančias teisę sumaţinti draudimo išmoką. „Draudikas, atsisakydamas mokėti arba sumaţindamas draudimo išmoką dėl to, kad draudėjas paţeidė draudimo sutarties sąlygas, privalo atsiţvelgti į draudėjo kaltę, draudimo sutarties sąlygų paţeidimo sunkumą, jo prieţastinį ryšį su draudţiamuoju 68 Lietuva Draudimo sektorius įvykiu, ţalos, atsiradusios dėl paţeidimo, dydį.“ (82 straipsnis) Rekomendacijos Rekomendacijų nėra. D DALIS PRIVATUMAS IR DUOMENŲ APSAUGA Geroji praktika D.1 Klientų informacijos konfidencialumas ir saugumas Klientai turi teisę tikėtis, kad jų finansinės operacijos bus laikomos paslaptyje. Įstatymais turėtų būti reikalaujama, kad bankai saugotų asmens duomenų konfidencialumą ir uţtikrintų apsaugą nuo galimų grėsmių arba pavojų tokios informacijos saugumui ar vientisumui, taip pat nuo pavojaus, kad prie tokios informacijos prieis tam teisės neturintys tretieji asmenys. Aprašymas Draudikui pateiktos informacijos konfidencialumas ginamas pagal draudimo sutartims taikomas Civilinio kodekso nuostatas (6.995 straipsnis). Draudimo įstatyme draudţiama reikalauti pateikti genetinių tyrimų duomenis (100 straipsnis). Rekomendacijos Rekomendacijų nėra. E DALIS GINČŲ SPRENDIMO MECHANIZMAI Geroji praktika E.1 Vidaus ginčų sprendimo tvarka a. Prieţiūros institucija turėtų reikalauti, kad visi draudikai turėtų ir taikytų vidaus skundų ir ginčų sprendimo tvarką. b. Draudikai turi paskirti darbuotojus, kurie tirtų ir nagrinėtų maţmeninių draudimo polisų savininkų skundus. c. Draudikai turėtų informuoti savo klientus apie galiojančią vidaus ginčų sprendimo tvarką. d. Reguliuotojas ar priţiūrėtojas turėtų priţiūrėti, ar draudikai laikosi nustatytos vidaus tvarkos pagal vartotojų teisių apsaugos taisykles. Aprašymas Pagal Civilinio kodekso 6.993 straipsnio (8 p.) nuostatas draudikas prieš sudarydamas draudimo sutartį privalo informuoti vartotoją apie galinčių kilti ginčių, susijusių su draudimo sutartimi, sprendimo tvarką. Draudimo įstatymo 24 straipsnio (2 dalies 5 punkto) nuostatomis draudikai įpareigojami nustatyti draudėjų, apdraustųjų, naudos gavėjų ir nukentėjusių trečiųjų asmenų pateiktų skundų nagrinėjimo tvarką, taip pat atsakymų pateikimo pareiškėjams tvarką. Tokios tvarkos aprašas turi būti viešai skelbiamas draudiko interneto svetainėje ir pateikiamas pareikalavus suinteresuotiesiems asmenims. Draudimo įstatymo 77 straipsnio (13 punkto) nuostatose reikalaujama, kad draudikai įtrauktų į draudimo polisą draudiko ir draudėjo ginčų sprendimo tvarkos aprašą. Draudimo polise turi būti nurodytas, su kuo susisiekti bendrovėje ir DPK bei nurodyta vartotojo teisė apskųsti ginčą teisme. Rekomendacija Rekomendacijų nėra. Geroji praktika E.2 Oficialieji ginčų sprendimo mechanizmai a. Reiktų sukurti sistemą, kuri leistų vartotojams kreiptis nebrangios ir veiksmingos trečiosios šalies pagalbos. Tai gali būti ombudsmenas ar specialios jurisdikcijos teismas, jei nepavyko tinkamai išspręsti 69 Lietuva Draudimo sektorius skundo su draudiku laikantis nustatytų vidaus tvarkos taisyklių. b. Ombudsmeno ar atitinkamos institucijos vaidmuo sprendţiant vartotojų skundus turėtų būti viešai skelbiamas. c. Reiktų uţtikrinti ombudsmeno ar atitinkamos institucijos nešališkumą ir nepriklausomybę nuo juos skiriančios valstybės ar verslo institucijos. d. Reiktų sukurti ir viešai skelbti ombudsmeno ar atitinkamos institucijos priimtų sprendimų įgyvendinimo mechanizmą ir nustatytą privalomą jų laikymosi tvarką bankams. Aprašymas Draudimo įstatymo 207 straipsnyje aprašoma ginčų sprendimo tvarka. DPK įgaliota spręsti ginčus tarp vartotojų ir draudikų tik tada, jei abiem pusėm nepavyko išspręsti ginčo tarpusavio susitarimu. Kai ginčas patenka į DPK, pirmiausia organizuojamas trišalis ginčo aptarimas dalyvaujant vartotojui, draudikui ir DPK. Jei susitarti nepavyksta, reikia pateikti oficialų skundą raštu. Skundas turi būti išnagrinėtas per tris mėnesius. Kai kuriais atvejais, jei ginčas labai sudėtingas, DPK turi teisę pratęsti jo nagrinėjimo laiką, bet ne ilgiau kaip dar trims mėnesiams. DPK teikia rekomendacijas, ir draudikas privalo jų laikytis. Draudikai, kurie nesilaiko DPK rekomendacijų, perduodami VVTAT. Ši savo ruoţtu apie tai informuoja draudiką ir paskelbia trumpą informaciją apie bylą savo interneto svetainėje. DPK pateikia informaciją VVTAT apie ginčų sprendimą. Draudikas ir draudėjas gali bet kuriame ginčo nagrinėjimo etape nuspręsti kreiptis į teismą. Ginčų sudėtingumas šioje finansinių paslaugų srityje reikalauja profesionalių ţinių ir veiklos srities išmanymo. DPK pasitarnauja padėdama spręsti ginčus tarp draudikų ir vartotojų, kai jiems nepavyksta susitarti tarpusavyje. Per 2007 metus DPK išnagrinėjo 168 ginčus, o tai 13 proc. daugiau nei 2006 metais (149 ginčai). Be to, 2007 m. vartotojai pateikė 192 skundus ir, palyginti su 2006 m., šis skaičius padidėjo beveik 2,5 karto (78 skundai). Šie skaičiai ir toliau didės, nes vartotojai geriau susipaţįsta su savo teisėmis, be to, vartotojams siūloma vis sudėtingesnių produktų. Rekomendacija Rekomendacijos dėl ginčų sprendimo mechanizmų pateiktos I dalyje. F DALIS GARANTIJŲ SCHEMOS IR NEMOKUMAS Geroji praktika F.1 Garantijų schemos ir nemokumas a. Išskyrus privalomajam draudimui taikomas schemas, draudimo garantijų schemos nereiktų skatinti, nes nevisiškai aiškus šio sektoriaus pobūdis ir moralinio pavojaus mastas. Geresnės alternatyvos yra stiprus valdymas ir prieţiūra. b. Privalomojo draudimo, pavyzdţiui, transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės atveju, turi būti sudarytos sąlygos veikti formaliajam atsakovui. c. Reikia atskirti arba bent paţymėti turtą, padengiantį gyvybės draudimo matematinius rezervus ir investicijų sutarties poliso skolinius įsipareigojimus, o jeigu įmonė nutaria nutraukti veiklą, ilgalaikius polisus turintys draudėjai turi turėti pirmumą į šį turtą. Aprašymas Minimalus garantinis fondas gali būti naudojamas tik transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo atveju, siekiant apsaugoti vartotojus draudiko nemokumo atveju, ir nuo visų neapdraustų reikalavimų. Turtas, skirtas su investiciniais fondais susijusio gyvybės draudimo matematinių rezervų apsaugai, neatskiriamas nuo bendrojo draudimo įmonės turto. 70 Lietuva Draudimo sektorius Rekomendacija Siekiant papildomai apsaugoti vartotojus, rekomenduojama turtą atskirti. G DALIS VARTOTOJŲ GEBĖJIMŲ UGDYMAS Geroji praktika G.1 Vartotojų informavimo medţiaga a. Vartotojams, ypač labiausiai paţeidţiamiems, reiktų suteikti galimybę susipaţinti su pakankama informacija, kad galėtų suprasti siūlomus finansinius produktus ir paslaugas. b. Finansų prieţiūros institucijos turėtų siekti geriau informuoti vartotojus apie finansinius produktus ir paslaugas. Jos turėtų rengti, leisti ir platinti nepriklausomą informaciją apie tokių produktų ir paslaugų sąnaudas, riziką ir naudą. c. Nevyriausybines organizacijas reikėtų skatinti vykdyti visuomenines vartotojų švietimo programas apie finansinius produktus ir paslaugas. Aprašymas Valstybės institucijos ir draudimo sektoriaus atstovai laikosi nuomonės, kad finansinis vartotojų švietimas yra svarbus. Kadangi draudimo verslas sudėtingas, vartotojams ypač svarbu įgyti nors bendrąjį supratimą apie draudimo koncepciją ir svarbiausias sudedamąsias dalis: draudimo įmokas, išimtis, draudimo sumas ir t. t. Draudimo prieţiūros komisija vartotojų informavimą įtraukė į savo vartotojų teisių apsaugos veiksmus. 2006 m. Draudimo prieţiūros komisija savo interneto svetainėje parengė naują skyrelį „Daţniausiai uţduodami klausimai – draudėjo vadovas“. Be to, siekdama padėti vartotojams geriau suprasti gyvybės draudimo produktų ir paslaugų tikslą, ypatybes ir pagrindinius šių sutarčių terminus bei sąlygas ir informuoti vartotojus apie jų teises ir pareigas, Draudimo prieţiūros komisija parengė išsamų Gyvybės draudimo draudėjo vadovą. Jame yra skyrius, kuriame nurodoma, kada kai kurioms draudėjų grupėms gyvybės draudimo produktas yra geriausias pasirinkimas. Draudėjo vadovas skelbiamas Draudimo prieţiūros komisijos interneto svetainėje. Nevyriausybinėms organizacijoms rekomenduojama labiau įsitraukti į veiklą ir rengti produktų apţvalgas, kuriose būtų lyginama nauda ir kainos visame draudimo sektoriuje padedant vartotojams priimti sprendimus. Draudimo prieţiūros komisijos ir Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos interneto svetainėse galėtų būti skyreli ai, skirti viso sektoriaus produktų sąlygoms ir įkainiams. Rekomendacija Keletas atliktų tyrimų parodė, kad veiksmingiausia vartotojus šviesti tuomet, kai jie susidomėję konkretaus produkto įsigijimu. Pavyzdţiui, artėdami prie pensinio amţiaus ţmonės labiau domisi pensijų produktais, imdami paskolą su uţstatu supranta, kad reikia gyvybės draudimo ir ieško informacijos apie gyvybės draudimo produktus ir t. t. Todėl mokomoji medţiaga turi būti parengta atsiţvelgiant į visus potencialių klientų gyvenimo etapus. Draudimo prieţiūros komisija galėtų įrengti nemokamą telefono liniją siekdama informuoti klientus ir atsakyti į jų finansinius klausimus. Geroji praktika G.2 Finansinių gebėjimų vertinimas a. Politikos formuotojai, draudimo sektorius ir jo šalininkai turėtų suprasti įvairių gyventojų grupių, ypač piktnaudţiautojams paţeidţiamiausių, finansinius gebėjimus. b. Siekiant uţtikrinti finansinės vartotojų teisių apsaugos, švietimo ir informavimo iniciatyvų proporcingumą, tinkamumą ir laikui bėgant įvertinti jų veiksmingumą, reikia periodiškai vertinti finansinius vartotojų gebėjimus atliekant plataus masto rinkos tyrimus, kuriuos vėliau reikia kartais atlikti pakartotinai. Šiuo atveju terminas „finansiniai vartotojų gebėjimai“ reiškia gebėjimą 71 Lietuva Draudimo sektorius tvarkyti pinigus, sekti finansus, planuoti, pasirinkti atitinkamus finansinius produktus ir paslaugas, nuolat domėtis finansine informacija. Aprašymas Lietuvoje nebuvo atliktas nacionalinio masto vartotojų finansinių gebėjimų tyrimas. Rekomendacija Siekiant geriau nustatyti mokymo poreikius ir ypač didelio dėmesio reikalaujančias gyventojų grupes, reikia atlikti pirminį vertinamąjį tyrimą. 72